Apie amžiną troškimą pasiekti saulę – Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Lidijos Kononenko paroda „Posaulės“

Balandžio 5 d., 18 val., galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) atidaroma Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Lidijos Kononenko paroda „Posaulės“. Ši paroda taip pat yra ir atvirų studijų renginio kultūros komplekse SODAS 2123, vyksiančio tą patį vakarą, dalis.

„Posaulės“ – tai Lietuvoje gimusių, Jungtinėje Karalystėje gyvenančių ir kuriančių menininkių Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Lidijos Kononenko bendradarbiavimo projektas, pirma jų kartu pristatoma paroda.

Parodos pavadinimas „Posaulės“ gali būti aiškinamas skirtingai, jo reikšmės atsiskleidžia per menininkių instaliacijas bei videokūrinius. Posaulės – tai terminas, kuriuo siekiama apibūdinti optinį fenomeną – atmosferos sąlygų nulemtą saulės atspindį po horizontu. Tokią netikrą saulę – atspindį debesyse – kartais galima pamatyti iš lėktuvo.

Netikros saulės reiškinys, pasak filosofo Michelio Serreso, gali būti siejamas ir su „ugnies“, „signalo“ ekonomikomis. Knygoje „The Parasite“ (1982) jis tai apibūdina kaip troškimą sukurti saulės imitaciją Žemėje – ryškiausią kapitalizmo atspindį. Serresas aiškina netikrų saulių fenomeną kaip galimus rezervuarus – naftos, dujų, anglies resursus, užtvenktas upes, duomenų bazes ir į orbitą iškeltus, nenutrūkstamą informacijos bei kapitalo tėkmę užtikrinančius palydovus.

„Svarbu yra ne tik poetiškai apmąstyti šį gamtos reiškinį, siejamą su paprastu žmogišku noru paliesti saulę, tačiau ir kalbėti apie jį kaip apie pasąmoningai skatinantį kapitalo plėtrą ir išteklių gavybos procesus už Žemės ribų“ – sako Geistė Marija Kinčinaitytė. Menininkės kūriniuose susipina ekspansionizmo ir pabėgimo nuo išsekusios Žemės naratyvai, technoutopinės daugiaplanetinės egzistencijos idėjos, tuo pačiu tyrinėjami apčiuopiami ir paprasta akimi matomi laiko sluoksniavimosi įrodymai Žemėje.

Lidija Kononenko savo kūriniais ieško kitokių matymo būdų. Ji išardo ir išsluoksniuoja neatskiriamus mūsų kasdienybės elementus – ekranus, atjungia juos nuo maitinimo elektra ir paverčia tik dienos šviesoje matomais skulptūriniais objektais. Galerijos prieigose instaliuoti saulės moduliai perduoda jiems trūkčiojantį, tik nuo saulės šviesos priklausomą signalą, paverčiamą nuotrupomis tekstų, kalbančių apie atmintį, fizinius pojūčius, įkūnytus jausmus, į kuriuos žiūrovas ir yra kviečiamas įsiskaityti.

Lietuvių kalba „Subsuns“ („Posaulės“) skamba ir kaip „daugybė pasaulių“ – taip parodos pavadinimas įgyja ir kitą paskirtį – tampa kvietimu įsivaizduoti alternatyvius sambūvio su pasauliu būdus.


Lidija Kononenko (gimusi Lietuvoje) – Londone gyvenanti vizualiųjų menų kūrėja. Savo kūryboje apjungdama skulptūrą, videomeną, tekstus ir garsą ji tyrinėja su žmogiškuoju būviu susijusių mokslinių tyrimų metodologijas. Kononenko darbuose asmeniškumas persipina su analitiniu požiūriu, nagrinėjami įvairūs kūno ir įkūnijimo supratimo būdai – nuo fizinių būsenų, pvz., fizinio krūvio ar užmigimo, vizualinės išraiškos – iki tokių emocijų kaip įsimylėjimas. Per mokslo prizmę žvelgdama į save kaip į vietą, kurią reikia kartografuoti ir prižiūrėti, ji apsvarsto biomedicinos plėtrą į privačias sferas. Kononenko baigė Karališkąją menų akademiją Londone, yra surengusi parodas „Somers Gallery“ Londone (personalinė paroda), fotografijos muziejuje Jekaterinburge (personalinė paroda), „Nunnery Gallery“ Londone, „Ya Gallery“ Kyjive, „The Photographers’ Gallery“ Londone ir Suomijos fotografijos muziejuje Helsinkyje. Videomeno kūriniai rodyti „Plaza Plaza Cinema“ (internetu), ECNP kongrese (internetu), „Tenferflix“ Londone, „Cité Internationale des Arts“ Paryžiuje; „Ciné 13 Théâtre“ Paryžiuje ir „The Courtyard“ Londone. Menininkei suteiktas „Art of Neuroscience“ apdovanojimas (Nyderlandai), taip pat Peterio Rippono „Travel“ ir E. Vincento Harriso apdovanojimai Karališkojoje menų akademijoje Londone.
www.lidijakononenko.com

Geistė Marija Kinčinaitytė (gimusi Lietuvoje) – menininkė ir tyrėja, fotografijos bei videomeno praktikoje tyrinėjanti susvetimėjimą ir nežinomybę. Apskritai jos praktiką apibrėžia susidūrimai su keistumu (angl. eerie), kuris suprantamas tiek kaip komforto zonos – savęs, žmogiškumo, gyvenamosios vietos ar aplinkos – netekimas, tiek kaip budrumas jaučiant dar neidentifikuotą esatį. Nuo 2014 m. menininkės darbai eksponuoti personalinėse ir grupinėse parodose Jungtinėje Karalystėje („The Photographers’ Gallery“; 253 Hoxton), Lietuvoje (Kauno fotografijos galerijoje, MO muziejuje, „Prospekto“ galerijoje, projektų erdvėje „Sodų 4“, galerijoje „Vartai“, Vilniaus paveikslų galerijoje, Prano Domšaičio galerijoje), Norvegijoje („Fotogralleriet“), Taivane (Nacionaliniame fotografijos ir paveikslų centre, Nacionaliniame Taivano dailės muziejuje), Pietų Korėjoje (Fotografijos muziejuje), Kinijoje („Inside-Out Art Museum“). 2018 m. menininkė pagal užsakymą sukūrė video instaliaciją „Boiler Room x Tinder“ renginiams Bristolyje, Glazge ir Londone. Kembridžo universitete jai suteiktas kino ir ekrano studijų daktaro laipsnis.

www.geistekincinaityte.com

Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS). LTMKS veiklas finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Parodos dizaineris – Dovydas Černiauskas
Vertėjas – Paulius Balčytis
Techninis vadovas – Matas Šatūnas

Parodos atidarymas vyks 2024 m. balandžio 5 d., 18 val.
Paroda veikia 2024 m. balandžio 6–gegužės 11 d. nuo trečiadienio iki penktadienio 16–19 val., šeštadieniais 13–17 val.
Galerija „Atletika“, Vitebsko g. 21, Vilnius. Įėjimas nemokamas.
 

www.atletikaprojects.lt