Ievos Skauronės paroda „Belaukiant“

Profesorės Ievos Skauronės paroda „Belaukiant“, kuri nuo spalio 5 dienos bus eksponuojama „GODÒ galerijoje“,  beveik neišvengiamai siūlo bendrą ekspozicijos ir galerijos vardiklį – Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“. Ši iš pirmo žvilgsnio atsitiktinė paralelė, atidžiau pažvelgus į menininkės kūrinius ir garsųjį absurdo dramaturgijos šedevrą, pasirodo turinti anaiptol nepaviršutines sąsajas. Po Antrojo pasaulinio karo parašytas Becketto kūrinys, išryškinantis karo išsekintos žmonijos begalinio, bergždžio, beviltiško laukimo būklę, tikintis sulaukti nors kokio pokyčio arba –  Godo (subtili užuomina į Dievą – angl. God ), kuris taip ir nepasirodo, atskleidžia statišką šio literatūros kūrinio pobūdį. Tokį, kokį tapyba, būdama statišku menu, yra pajėgi įgyvendinti. Kaip ir Becketto kūrinyje, Ievos paveiksluose nėra nei veiksmo, nei psichologiškai pagrįstų vaizduojamų žmonių santykių, nepaisant to, kad daugiafigūrinės kompozicijos šiuos santykius kuo puikiausiai leistų įvaizdinti. Skauronės paveikslų figūras tejungia kompoziciniai ritmo ir kolorito dėmenys, panašiai, kaip Becketto pjesės veikėjus jungia ritmiškai kartojami judesiai ir nuolat kartojami jokios kaitos galios neturintys žodžiai. Pjesės veikėjai – be charaterių, kaip ir nuasmenintos Skauronės paveikslų figūros.

Dar 2022 m. sausį Šiauliuose eksponuotoje profesorės parodoje „Nežinau kodėl“ menininkė kėlė klausimą apie grėsmingai pasaulyje augančią politinių konfliktų eskalaciją, tuo demonstruodama jautrų pasaulyje bręstančių įvykių pojūtį. Tariant bergsoniškai, rodydama intuiciją, savotišką kūrybinę galimų ateities įvykių nuojautą. Tariant politiškai, karo nuojautą. Gi šioje parodoje karas jau yra pasaulio realybė, ir laukimas, nesvarbu, ar Dievo, ar bet kokios žmogišką egzistenciją harmonizuojančios galios yra nebe nuojauta, o veikiau būties destrukciją tiesiogiai ir netiesiogiai išgyvenančių žmonių diagnozė, dominuojanti vidinė žmonių būklė. Laukimas – būsena be atramos, kurios nėra ir menininkės paveiksluose, neleidžiančiuose figūroms tvirtai atsiremti į žemę. Sukomponuodama šiuos laukiančius žmones pirmuose paveikslų planuose, atsisakydama antrojo erdvinio plano, menininkė „atėmė“ iš jų bet kokią saugaus atsitraukimo galimybę. O bemaž plokščios veidų ir kūnų traktuotės bei sąlyginės spalvos pavertė paveikslų veikėjus tiesiog žmogišką būtį žyminčiais ženklais. Nors jokios šio laukimo properšos Ievos kūriniuse nesimato, pats pirmapradės žmogaus būties teigimas yra neginčijamas universalaus žmogaus teigimo liudijimas, drauge su estetiška piešinio bei spalvyno darna nusakantis visai menininkės kūrybai būdingą humanistinę orientaciją.