Vasara iki metų pabaigos

Šių metų pradžioje bene solidžiausios laikysenos Lietuvoje, kone šventyklos rimties sustingdytame Čiurlionies (vienintelio oficialaus LT genijaus) muziejuje vyko paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“, kuri jau tada atskleidė kontrasto potencialą. Kraupūs ir juokingi, istoriniai ir asmeniniai siaubai sužadino vaizduotę ir išlydėjo ne vieną patenkintų žiūrovų būrį, profesionalai irgi jautėsi patyrę netikėtą nuotykį. Rimties ir žaismo nuotykio intriga mezgama ir naujoje (dar vasarą atidarytoje) parodoje „Žalia“. Abi parodos kuratorės labai solidžios, tiesiog dailėtyros klasikės: mokslų daktarė, profesorė Giedrė Jankevičiūtė ir pati muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė, o tema tiesiog žalia… Nejaugi? Kaip tai?

Puikiai nujausdamos ore pakimbantį riebų „kodėl?“, kuratorės visose komunikacijos pozicijose (kataloge, anonse, radijo laidose ir pan.) pradeda nuo aiškinimo kodėl pasirinkta žalia spalva. Už tai, kad jos Lietuvos dailėje ir istorijos artefaktuose daug ir net keista dabar jau, kad tokios parodos nėra buvę, štai kiek temų aprėpia, kiek reikšmių. Kuo daugiau seki svarius ir apgalvotus kuratorių argumentus, tuo atrodo viskas įtikinamiau: ir tikrai gamtą mylime nuo seno, turime po tikrą ar menamą sodą galvose, tiek pritapyta, ir heraldikoje apstu. Su viskuo sutinki, bet neapleidžia jausmas, kad kuratorės galėtų surengti ne ką mažiau įdomią ir mėlynos, ir raudonos, gal net violetinės spalvos parodą ir lygiai taip pat svariai jas pagrįsti, surasti klasikos ir įdomybių iš gamtos, mokslo kabinetų, šiuolaikinio meno ir mineralų pavyzdžių, tautodailės raritetų – visai kaip čia – žalių. Todėl, manyčiau, kad klausimas „kodėl?“ nėra pats svarbiausias, man užtenka ir „o kodėl gi ne“ atsakymo, kur kas svarbiau kas ir kaip.

Jau užsiminiau, kad kuratorės solidžios, o tai reiškia, kad abi kuo puikiausiai išmano įvairių muziejų rinkinius. Nors paprastai Giedrės Jankevičiūtės kuruojamos parodos būna paremtos kokio nors laikotarpio ar objekto, temos giluminiais tyrimais, kiekvienas teiginys būna reikliausiai sudėstomas ir jos nepriekaištinga reputacija spinduliuoja aukščiausius standartus, todėl iš tiesų yra kiek netikėta ir smagu matyti ją veikiančią tokioje plačioje, visiškai laisvoje temos erdvėje. Žalia gali būti absoliučiai bet kas. Tačiau aukščiausi standartai prasimuša ir čia. Ir mes galime stebėti, kaip atsakingai yra formuojamas žaliasis parodos turinys. Pro jį prasimuša dailėtyrininkių patirtis.

Tad labai žavingas ir konceptualus žaliasis parodos katalogėlis (dizainas Linos Bastienės, yra dvi versijos: su raudonos aguonos ir geltonas klevo žiedo muliažais) pradedamas Lietuvos vėliavos spalvų istorija, kariuomenės ir skautų vėliavomis, medaliais ir panašiais reikšmingais valstybės simboliais. Vėliau atkreipiamas dėmesys į įvairiais laikotarpiais aktualias tradicijos sumoderninimo pastangas, kurios labai reikšmingos mūsų tautinei tapatybei. Čia ir Antano Gudaičio plakatai, ir Vlado Daujoto kilimas liaudies dainos motyvais, ir liaudies raštų įkvėptos Kazio Varnelio optinės drobės, spalviškai bene absoliučios klausos Kazė Zimblytė, niekaip ir niekada nesušukuojamas Linas Katinas. Stipriai išreikšta gamtosauginė pozicija, labiausiai gal per galimybę žiūrėti Mindaugo Survilos filmą „Sengirė“ ir Auksės Petrulienės įmenintą protestą prieš 217 brandžių kaštonų iškirtimą Kauno mieste („Pyktis ir protestas. Pokytis“. 2018). Tad pavojus, kad paroda gali tapti lengvabūdiška, nepasitvirtina, atvirkščiai – temos laisvumas tik suteikia daugiau galimybių ištransliuoti vertybines pozicijas, kurias galiu atpažinti kaip svarbias, artimas, propaguotinas.

Įsitikinę, kad turinys atsakingas ir bylojantis, profesionaliai parengtas, galime atsiverti bene pagrindinei parodos misijai – priminti apie dailės (ir ne tik) teikiamą estetinį malonumą. Iš tiesų pastaruoju metu dailė, net istorijos muziejų rengiamose parodose labai aktyviai eksploatuoja meno gebėjimą byloti apie praeitį ar kelti aktualias dabarties bei ateities problemas. Menas kaip aktyvizmas, ar politinis pareiškimas yra labai stipru, tačiau jis gali ir tiesiog džiuginti meistriškumu, spalvomis, brangiomis akimirkomis, jausmingumu ar sutelktumu – visai kaip muzika. Ne viskas turi būti angažuota ar angažuotai suprantama. Tam nereikia nei priežasties, nei temos. Mes visi turime teisę į pirmapradį džiaugsmą.

Kuratorės mini, kad vienas parodos impulsų buvo noras ištraukti iš fondų seniai rodytus kūrinius „vaizduojančius „idealiąją“ Lietuvą, kurios ilgimės išvykę, kuria džiaugiamės ir rodome kitiems“. Kitaip tariant, sukurtas pretekstas eksponuoti tiesiog nuostabų, vibruojančios šviesos Algirdą Petrulį (peizažai, natiurmortai), Mariją Cvirkienę (sodas, miesto panoramos fragmentas), sezanišką Justiną Vienožinskį ir matisišką Viktorą Vizgirdą. Daug, daug geros tapybos. Bet ir tekstilės: nepralenkiamos vėlyvam amžiuje kūrybos gaisro apimtos Petronėlės Gerlikienės šermukšnis su paukščiais kalbina duslų Henriko Čerapo ir grakštų, bene šventišką Petrulio alijošių. Mano galvoje blyksteli Nomedos Saukienės alijošių raizgalynė. Bet ji ko gero būtų nukreipta į džiūgavimo ir harmonijos saldumą nukenksminantį skyrelį, kur žalia pristatoma kaip pavojaus, sapnų, rūgšties – negandų  - spalva. Čia it narkotikų iškreiptas, pažaliavęs Žygimanto Augustino, iš daugybės kitų (auto)portretų pažįstamas, veidas atstovauja šiuolaikybei, bet kalbasi su Vincento Gečo gražiai pavadintais girtuokliautojais („Eisim, broleliai, namo namo (Gražėnas ir Skubila)“, 1965), ir su Šarūno Saukos smurtautoju kopūstų lauke. Galbūt jis sapnuoja Henriko Natalevičiaus nutapytą košmarą, kai kūnas tampa atauga, o veidas išskaidomas dalimis ir rodomas parade („Portretas II“, 1982).

Kataloge kiekvienas skyrius nuspalvinamas vis kita žalia, pateikiant Pantone spektro numerį. Jei „Atgaivos“ skyrius pažymėtas vaiskia želmenų žalia, „Negandos“ – tamsių samanų sutemose, „Vizijos ir sapnai“ – primena apie pustonius – lyg perregimas šydas pilkai mėtinė atkartoja dangų iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Fantazijos (Demonas)“ (1909). O kur dar medicinos seselių aprangos žalia „Mokslo koridoriaus“ ir „Mokslo eksperimento“ skyriuose. Čia produktyviai nukrypstama nuo meno: ant katalogo viršelio atsiradę R. Brendelio firmos (Berlynas) mokomieji augalų žiedų muliažai atrodo kaip meno kūriniai. Ne veltui analogiški muliažai atsirado ir kitoje parodoje Vilniuje („Florentem“ Vilniaus paveikslų galerijoje), kuri skrodžia dailę per botaninę prizmę, tiria „nesiliaujantį mėginimą pažinti ir įamžinti gyvosios gamtos elementus“ bei augalų reikšmes pasaulietinėje ir religinėje dailėje (kuratorės Aistė Bimbirytė, Dalia Tarandaitė, Ramunė Savickaitė, Joana Vitkutė). „Mokslo koridoriuje“ ištisa kolekcija mineralų ir pigmentų asorti ir net gyvūnų iškamšos. Skyriuje „Liaudies meno versmė“ nauju žvilgsniu galima pamatyti tautines juostas, pirštines, lovatieses, keraminius dirbinius, mat jų žalumas naujai suskamba tapybos ir fotografijų (nuostabios Raimondo Paknio Šiaudinės kaimo Švč. M. Marijos bažnyčios vidaus nuotraukos) apsuptyje. Spalva suveikia kaip jungianti grandis, verčia pasijusti didelio audinio dalimi.

Paroda yra ryškus, įsimintinas estetinis ir intelektualinis nuotykis, kuriame subalansuotai pateikiama klasika ir ekskursai į mokslą, klasikinės medijos ir kita. Labai gerai, kad paroda „Žalia“ laikysis ilgiau nei tikri lapai, net iki Naujųjų, kai daugiau nei penkiasdešimt pilkų atspalvių bus pagadinę kasdienį ūpą, jėgų ir šviesos galima bus užsukt pas Čiurlionį.

Paroda veikia iki gruodžio 31 d.

Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 5, Kaunas)