Mara

Pagal senovės baltų tikėjimą, nuo rudens lygiadienio prasideda Maros periodas – poilsio, atmirimo ir tamsiųjų jėgų metas. Buvo tikima, kad šiuo laikotarpiu visa, kas nepasiruošę tęsti gyvybės ciklo, privalo mirti. Žiemojimas – šiuolaikiškai jaukus žodis, po jo patalais slepiasi mums ypač reikalingi (bet sudėtingi) veiksniai: sulėtėjimas, susikaupimas, apsivalymas, pabuvimas su savimi ir t.t. Tačiau kas lieka, kai išsineriame iš senos odos? Improvizuotas atsakymas – vietos atmintis. Būtent ją jautriai tyrinėja taikomosios dailės muziejaus angare įsikūrusi VI tarptautinė šiuolaikinio juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas“.

Visą tamsųjį laikotarpį veikiančioje parodoje mūsų vidines žieves narsto bei skausmingai nervų šakneles apnuogina kiekvieno iš dalyvaujančiųjų kūrybinė išpažintis. Forma veikia jausmus, architektūra paklūsta garsui, o šis iššaukia aidą viduje. Įdarbintas akmuo, medis, cementas, audinys, metalas ar įvairios relikvijos „įgyvybina“ prisiminimą. Jausmo, tapatybės, žmonių, vietos (vaikystės, tėviškės, atostogų, citrinmedžių, figų, apelsinų, susapnuotos, tranzitinės, prarastos, įsivaizduotos ar niekada neegzistavusios), įsčių, kvapo, maldos, garso, veiksmo. Menininko žodis čia tampa lemiamu mediatoriumi, gebančiu perduoti lankytojui rankos prisilietimo, gedulo, skausmo, jūros dvelksmo pojūčius. Įsipynęs į sakinius jis klausia apie gintaro atmintį, akmens prigimtį ar, priešingai, sukuria kitos krypties atmintį (menininkė Jussi Järvinen pristato seges, sukurtas pagal fotografijas, darytas intensyvios gyvulininkystės ūkiuose, taip siekdama sukurti atmintį apie nežmogiškų gyvūnų, kurių jau nebėra, gyvenimus).

Šimto keturiolikos dalyvių kūrinių serijos-kolekcijos išdėstytos ant baltų, erdvėje plūduriuojančių putplasčio plokščių. Šios atrodo kaip minčių debesys. Bet geriau įsižiūrėjus, o jei kalbame apie savo prisiminimus – juos įsisąmoninus, plokštės yra pritvirtintos vos matomais troseliais nuo lubų ir „įžeminamos“ ant grindų esančiais betoniniais blokais. Darbų ekspozicijos kabo gana žemai, t.y lankytojui norint perskaityti ar pamatyti kūrinį reikia gerokai pasilenkti, susikūprinti ar atsitūpti, bet man šis parodos architektės Simonos Sigitos Paplauskaitės sprendimas patinka, nes viskas matyti lyg iš vaiko perspektyvos. Skamba kaip deramas priartėjimas prie smulkių gabaritų, išjaustų ir prestižiškai išdirbtų meno kūrinių. Pabūti su jais, prigulti (rekomenduotina ne tik vaikams, bet ir suaugusiems) ar videokūriniams pažiūrėti yra suformuotos jau tūrinės (tos pačios medžiagos) salos.

Tam, kad iškiltų ledkalnis, vandenyne (po apačia) turi susiformuoti daug sluoksnių. Dažnu atveju būtent toks nematomas, bet šiuo kartu itin jaučiamas, yra parodos kuratorės Jurgitos Ludavičienės, dailininkės Linos Bastienės ir architektės susikalbėjimas bei nuveiktas didelis darbas. Erdvėje jaučiama vandens atmosfera (kviečianti panirti į savuosius prisiminimus), o ją dar labiau sustiprina meditatyvus garso takelis. Ir Andrea Wagner (Vokietija, Nyderlandai) juvelyrikos kūrinio tekstas: „Vanduo žemėje egzistavo nuo amžių amžinųjų. Kiekviena molekulė daugybę kartų virto skysta, kieta, garine – visa ko dalimi. Vanduo – tai gyvybė. Vanduo išlaiko rezonansą, holistinę atmintį apie tai, kur jis buvęs – ir gera, ir bloga. Kiek atsispindinčios šviesos, kiek saulėtekių, kiek saulėlydžių, kiek audrų gali sugerti vanduo? Kokie prisiminimai slypi vandenyje, atsiradusiame ištirpus nepaliestajam Antarkties ledui? Kokia išmintis gali išsikristalizuoti vandenyje?“

Janne K. Hanssen (Danija) savo kūrinyje „Šeimos vakarienė“ eksponuoja dailiai pridaigstytą šilkinę apsauginę rankovę, keksiuko formelę, servetėlę, suskulptūrintą šakutę, prie kurių rašoma: „Mano sukurti papuošalai kalba apie asmeninę erdvę tarp to, ką prisimename, ir to, ką užgniaužiame. Kūriniuose nėra nepajudinamų faktų, jie verčiau nurodo į mus formuojančius prisiminimus ir konkrečių akimirkų sudėtingumą, užfiksuotą fiziniu pavidalu. Po šeimos vakarienės lieka prisiminimas apie įvykį. Kalbant apie papuošalus, juose prisiminimai išsaugomi ir iššifruojami pojūčiai, taip sukuriant ryšį tarp laiko ir vietos.“

Danni Schwag (Vokietija) pristato papuošalus, sukurtus pagal žmogaus organus (iš perlamutro ir dirbtinio rago): „Organai, turintys tam tikrą apibrėžtą vietą kūne. Jei toje vietoje kažkas negerai, viskas susijaukia. Atsiminimai apie laiką, kai viskas buvo paprasta, sustiprėja dėl patirtų pokyčių.“

Jeanine Van Der Linde (Nyderlandai) savo dekoruotais dirbiniais skaudžiai iki pat šaknų pabrėžia vis prastesnę ekologinę situaciją: „Su kiekviena atplaukiančia banga atstumas tarp žmonių ir gamtos didėja. Nepaliesto pajūrio prisiminimai nusinešami plastiko užterštų potvynių ir atoslūgių.“

Ypač paveikus Johannos Törnqvist (Švedija) dirbinių komplektas. Sukurti tarytum šarvai-papuošalai iš tuščių įvairių tablečių pakuočių. Jos susiūtos tarpusavyje, blizgios, o iš toli primena kaklo papuošalą ir prabangias riešines. Deja, šių ritualinių papuošalų apsauga, pasak autorės, reikalinga ne tik mums: „Vietos veikia mus, bet labiausiai tai mes, žmonės, veikiame vietas. Vietos atmintis netrukus turės būti atkurta iš naujo, nes pasaulis nuolat keičiasi. Mes kariaujame, kovojame su pandemijomis ir eikvojame gamtos išteklius. Vietos atmintis yra viduje slypintys prisiminimai.“

Čia pat vaikystės prisiminimus sučiumpa, močiutės sausainių kvapą ir tą mėgstamiausią lėkštutę su auksiniais krašteliais dovanoja Deimantės Kiesutės (Lietuva) apykaklės. Jos – tai senovinio rašto ir formos lėkštės, menininkės vaizduotėje virtusios kaklo papuošalais: „Aš noriu atminti. Iki pačių smulkiausių neuronų galūnių įsirėžęs vaizdas – ornamentuotais kraštais, „paauksuotais“ apvadais mane grąžina ten, kur saugu, pas ją. Prisiminti, turėti, neišmesti, laikyti, nešioti.“

Urmas Lüüsas (Estija), radęs spintelę, pilną siuvinėtų staltiesių, nusprendė tęsti tai, ką buvo pradėjusi jo močiutė: „Dygsnis po dygsnio studijavau jos darbą ir įvaldžiau savo įgūdžius. Tai tapo tarsi pokalbiu tarp dviejų pasaulių. Pagaliau galėjau perskaityti močiutės siūles taip, kaip muzikantai skaitė natas. Mudu vėl buvome kartu.“ Na, o bienalės lankytojai turi privilegiją pamatyti Lüüso darbo rezultatą, tai, ką gautume sujungę tendencijas, vidujybę ir besiskverbiančią prigimtį. Kitaip sakant, šiokį tokį, patrauklų unikalumą.

„Prisiminimai iškyla, kai atsitiktinumo dėka susikerta žmonių keliai“, – rašo Rikke Lunnemann (Danija) apie nedidelę valtį, pagamintą iš 18 karatų aukso, sveriančią lygiai 0,122 gramo ir inkrustuotą 122 mažais deimantais – po vieną kiekvienam tą naktį valtyje plaukusiam žmogui. Autorė detaliai aprašo tikrą istoriją, kai 1979-ųjų gruodį laivas „Ms Simba“ dalyvavo gelbėjimo operacijoje Pietų Kinijos jūroje, pastebėjus avarines raketas iš nedidelės valties su vietnamiečių pabėgėliais (Lunnemann tėtis buvo Danijos laivo vyriausiasis pareigūnas). Ir po keturiasdešimt metų menininkės tėtis netikėtai sužino išgelbėtų žmonių likimą. Gyvenimas vis dėlto yra geriausias kuratorius.

Pripažįstu, šioje bienalės ekspozicijoje mane valdė žodis ir tik po to – jį apsipynęs vaizdas. Dar vėliau kartu jie tapo neatskiriamybe – įkalta, įsiūta, įverta, išgauta formoje mintimi. Ši paroda moko išbūti, sustoti, pasinerti į kiekvieną milimetrą ar atrasti tą savąjį karatą. Dar truputį pabūti žiemoje ir sulaukti Gajos (gyvybės klestėjimo, šviesiųjų jėgų meto) periodo.

Paroda veikia iki vasario 28 d.