Ledkalniai ir ledlaužiai

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose veikia Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojama tarpdisciplininė paroda „Ledkalnis“, kurioje autoriai kviesti gilintis į šiandieninio menininko savivoką ir savirealizaciją, apmąstyti savo vaidmenį visuomenėje. Parodą kuravo menotyrininkė Danguolė Ruškienė. Pasak jos, parodos idėją inspiravo užkulisinės menininkų diskusijos, kuriose gana aktyviai svarstomi savęs ir savo kūrybos suvokimo, vertinimo, ištransliavimo į kitas (meno ir ne meno) sferas ir panašūs klausimai.

Ekspoziciją pradedanti jaunosios kartos menininkų Simonos Martinkutės, Karolio Pauliko ir Erdvilės Girininkaitės instaliacija kupina smalsumą kurstančios mistikos. Šviesą sugeriantys nukalkinti minkšti kiaušiniai plūduriuodami apšviečia akvariumo dugne išdėliotas pusnuogio vaikino fotografijas. Ar tapatybės paieškos pasidaro lengvesnės, kai tarp tavęs ir pasaulio nebėra apsauginio sluoksnio? Parodydamas pasauliui savo vidinių išgyvenimų veidrodį menininkas apsinuogina iki sielos gelmių, bet tai ne ekshibicionizmas, o veikiau čodas – budistinė praktika atsisakant savojo ego. Kadaise gimimo, gymio, prigimties ir genties ženklai nebuvo keičiami – tapatybė nebuvo vartojimo prekė, kurios gali atsisakyti ar išsimainyti į kitą. Šiais laikais aprangos, ideologijos, gal netgi lyties skirtumai tampa produktu, socialiniais atpažinimo ženklais, kurių disponavimas nesukelia didelės įtampos, nes išlikimas tarsi nebėra nulemtas priklausymo tam tikrai individų grupei. Dažnai nė nepastebim, kad kuo išskirtinesni manomės tapę, tuo labiau supanašėjame, prisitaikome prie kamufliažinio statuso žaidimo. Nuo fotografijų ir videoįrašo herojaus šie požymiai nuprausiami, jis tampa švarus ir tyras kaip kiaušinis, tabula rasa savoms ir kolegų kūrybinėms idėjoms įgyvendinti.

Instaliacijos videodarbe paleisto į nebūtį kiaušinio svoryje – (jaunojo) kūrėjo egzistencinio nerimo sankaupa, vis parplukdoma atgal bangų mūšos. Kiaušinio perinimas ir fotografijų ryškinimas instaliacijoje tampa persipinančia kūrybos metafora. Menininkai nuolatos iš savo dirbtuvių įsčių ir vidinio gyvenimo ištraukia jautrius gemalus, kuriuos neprisirišdami turi atiduoti pasauliui – tai jų dalis, galinti egzistuoti savarankiškai.

Iniciatyvią kūrėjo poziciją per socialinį komentarą ir kritiką išsako Neringos Poškutės-Jukumienės instaliacija „(Ne)užšąlantis kultūros uostas“, kurioje juodu ant geležies surašyta visa Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros strategija 2017–2030 metams. Veidrodinis strategijos įgyvendinimo priemonių planas su iškalbingais numatytų sumų poreikiais ant grindų prašosi mindomas, o 62 niekada neegzistavę milijonai nuplaukia į kitus fantazijos uostus. Ir kultūra tampa vartojimo objektu, kurio paklausos ir pasiūlos rodiklius galima išpūsti, o vartojimo tendencijas ir augimą numatyti trylikai metų į priekį. Atskalūnų, keistuolių, visų kitaip mąstančiųjų prieglobsčiu buvęs menas persimaino į komforto ir prestižo indikatorių, kurio gyvybę turi palaikyti biurokratinis aparatas. Menininkė strategijos tekstą sužymi magnetiniais emalio akcentais. Tikslai įkurti moksleivių ir jaunimo kultūrinių iniciatyvų inkubatorių, atvirą urbanistikos muziejų, verslo bendruomenės finansuojamą Klaipėdos miesto kultūros rėmimo fondą ir kitus gražiai skambančius dalykus pačią strategiją paverčia meno kūriniu – valdininkijos fantasmagorija. Vieniems tai sukelia alergiją, o kitiems netrukus pasirodo ir pirmieji peršalimo požymiai – garsinė ir vaizdinė čiaudulio instaliacija ironiškai pažymi tokių strategijų beprasmiškumą ir dirbtinumą. Jau po kelerių metų juokingai skambantys megalomaniški planai, paslepiami sunkiai valdomuose valstybinių institucijų tinklalapiuose, brinksta savo neįmanomumo sultyse, kol galiausiai visam laikui paliekami amžinojo kultūrinio įšalo stalčiuose.

Kūrybos procesą ne tik kaip vidinį, bet ir labai realų, apčiuopiamą fizinį veiksmą vaizduoja Toma Šlimaitė savo kūrinyje „Amžina kaita“. Čia pateikiama estampo klišė ir raižymo garsas įpareigoja į grafikos kūrinius, kuriuose vaizduojama jūra, pažvelgti kitaip – tik tada iš pirmo žvilgsnio identiški giliaspaudės technikos darbai pradeda atrodyti skirtingi savo ryškumu, atspalviais, smulkiomis detalėmis, kurios kitu atveju gal net nebūtų pastebėtos. Simboliniai mainai tarp vaizduojamo objekto ir realaus gamtos vaizdo kviečia permąstyti menininko vizijos ir galutinio rezultato sąryšį. Įamžintas procesas, kurio dažniausiai nematome, apnuogina pačią sausosios adatos grafikos techniką, jos sukeliamą monotonišką, veik meditatyvų garsinį foną – menininko laiką, kai netrukdomas gali paskęsti kūryboje. Nuo grafikos neatsiejamas tiražavimo aspektas čia atliepia gamtos ciklišką pasikartojimą, kuris vis dėlto niekada nebūna tobulai vienodas ad oculos.

Pelnytai pasaulinio lygio portretų autore vadinama Laura Guokė savo tapybos, skulptūros ir videodarbų cikle „Lengvas pasirinkimas“ sąmoningai siekia pozityvaus prasminio lauko vaizdavimo, kuriame harmoningai sugyvena priešybės: moteriškumas ir vyriškumas, šviesa ir tamsa, gamtos ir žmogaus kūriniai. Autorė cituoja Bibliją ir kvantinę fiziką, kviesdama pasinerti į fakto ir tikėjimo dialogą. Kontrastų temą nagrinėja ir, ko gero, jauniausia parodos dalyvė dailininkė Augustė Santockytė. Hiperrealizmui artima maniera sukurtame savo miniatiūrų cikle „Melsvi sapnai“ ji tiria povandeninių srovių ir vidinių įtampų veikiamą pasaulį – sapnus, vizijas, nuojautas.

Kaip keičiasi santykis su buitimi, kai nuo jos atsitrauki ir pradedi ją tyrinėti kaip kūrybinį objektą, savo paveikslų cikle „Rudens gatvės nuosaka“ nagrinėja tapytoja Agnė Jonkutė. Nematomą menininko gyvenimo pusę su kasdieniškais reikalais, buitiniais rūpesčiais ir pareigomis artimiesiems Agnė perteikia pro uždangą prasiskverbiančios lango šviesos vaizdiniu. Nežinia, kas slypi už šydo, bet jo sukuriamas paslapties grožis leidžia akimirką sustoti ir žavėtis tikrovės ir meno sąmokslu. Atsitraukimo geresniam įsižiūrėjimui reikalauja ir Ingos Likšaitės tekstilės kūriniai „Body Of Work“, kurie, pasak autorės, yra tarsi refleksija į patirtį kūrybiniame darbe, kur žaidžiama fotografine manipuliacija ir geometriniais, tipografiniais šiandieninės vaizdų kultūros artefaktais. Akivaizdus kūno materialumas tampa abstraktus – atpažįstame jau nebe anatominį, bet simbolinį, „nepersonalizuotą“ kūną. Savotiškai kūną kaip kūrybinio proceso metaforą dekonstruoja ir Laima bei Darius Antonovai savo instaliacijoje „Fonas. Subjektas“ – kūrėjų autoportretinės galvos iš gipso parodinėje erdvėje ir gatvėse (videoįrašas) atrodo tarsi būtų pakeitusios paminklus diktatoriams, tarsi būtų niekada neegzistavusios istorinės dvivaldystės artefaktai. Kūrėjai klausia, koks menininkas reikalingas šiandieninei visuomenei ir ar galutinis jo tikslas yra viso labo įamžinti save.

Po truputį aiškėja, kad artintis prie ledkalnio gali būti pavojinga. Ta dalis, kuri slypi po vandeniu, visada labiau audrina vaizduotę, tačiau vis dėlto ne viską įmanoma pavaizduoti ir įsivaizduoti. Kūrėjai pasiduoda savęs išbandymo traukai ir leidžiasi į gylį. Atrodo, kad vertėjo rizikuoti, nes autoriai parodoje sėkmingai atliepia vieni kitų mintis. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ledkalnių koordinatės nuolatos kinta – judėjimas ir pokyčiai yra jų dalis, tad džiugu, jog vizualiai patrauklus dialogas tarp parodos kūrinių žada tęstis ir toliau, vandens kūnų magnetizmą kitąmet tikrindamas Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje.

Paroda veikia iki lapkričio 8 d.