Hibridinis Marijos būvis

Vilniaus dailės akademijoje visi skaito Bruno Latourą, nes o kaip kitaip. Latouro akimis, tinklai – arba kitaip hibridiniai būviai, susiejantys įvairias sferas į neišpainiojamas sąveikas, – yra daugialypiai konglomeratai, realūs kaip gamta, naratyviniai kaip diskursas, kolektyviniai kaip visuomenė (percituoju Kristupą Sabolių). Vilniaus dailės akademija – irgi daugialypis organizmas su hierarchine, tačiau tinkline struktūra, kurios siūlai tarsi grybienos gijos nusidriekia į daugybę visuomeninio gyvenimo sričių. Struktūra, kurios absolventai susitinka netikėčiausiose vietose, atpažįsta vienas kitą, bendradarbiauja ir (kartais) naikina vieni kitus profesine prasme. Hibridiškumas ir tinklas akivaizdus, tačiau kartais reikia vienos taiklios akies, kad pamatytų ir įvardintų. Ar gali tinkle esantis gyvas organizmas suvokti savo įsitinklinimą? Kartais taip.

Marija Marcelionytė-Paliukė – svarbi VDA struktūros dalis, Senato pirmininkė, Grafikos katedros vadovė ir dėstytoja. Tačiau tuo pat metu ji – menininkė, nuolat dalyvaujanti parodose ir projektuose, įkvepianti studentus, procesą paverčianti rezultatu ir reflektuojanti savo buvimą „tarp“. Jos hibridinis būvis akivaizdus, įtaka nenuginčijama, entuziazmas ir įkvėpimas užkrečiantis, taigi toliau laikantis Marijos, kaip įtinklinto organizmo, metaforos, reikia pripažinti, kad būtent hibridiškumas ir plastiškumas čia yra toji varomoji jėga, kuri leidžia akumuliuoti kūrinius. Kaip?

Įrodymų toli ieškoti nereikia, pakanka VDA galerijos „Akademija“, kurioje autorė savo įsitinklinimui suranda vizualius pavidalus. Suvokdama save kaip institucijos, t.y. tinklo, dalį, ji formuoja savo meninę kūrybą ne „nepaisant“ akademinės ir pedagoginės veiklos, o kaip tik „todėl, kad“ toji pedagoginė veikla yra. Kūryba tinklo viduje randasi ne kaip atsvara dažnai alinantiems posėdžiams, ataskaitoms, savianalizėms, kitoms neišvengiamos institucinės biurokratijos apraiškoms, ji greičiau atsiranda todėl, kad tos apraiškos apskritai egzistuoja. Toks meninės veiklos aikido: pasinaudok priešininko jėga, perimk ją ir ji taps tavo. Būk gudresnis, išnaudok trukdančius faktorius, padaryk juos įkvėpimo šaltiniais, susiliek su jais, tapk viena visuma. Ir tada rutiniški akademinės „prievartos“ elementai virs meninės kūrybos pagrindu.

Marcelionytė-Paliukė – tarsi biolaboratorija, kuri pati veikia ir yra aplinkos veikiama, inicijuoja procesus, tyrinėja ir nepaliaujamai skleidžia tiek procesus, tiek tyrimų rezultatus savo aplinkai. „Kai užsimerkiu, akademiją įsivaizduoju kaip didžiulį, išsikėtojusį darinį, su matoma ir nematoma dalimis, labai panašų į tankiai šakotą ir šaknėtą medį, paklūstantį sezoniškumui, o save – kaip kažkokį gyvį, neapibrėžtų, išplaukusių formų, labiau jaučiamą nei matomą, kažkuo labai panašų į grybieną, o metui atėjus – trumpam išdygstantį grybą“, – sako Marija. Tuo kvestionuodama savo, kaip žmogaus, etinę pirmenybę pasaulyje, t.y. elgdamasi pagal zooetikos principus, ji leidžia sau naudotis šia „grybo“ pozicija ir jos teikiamais privalumais.

Nežiūrėti į save rimtai ir nesinaudoti savo, kaip dėstytojos, pranašumu, o surasti dėstymo principus ir drauge artimą sielą sesers Coritos Kent inovatyvaus dėstymo metodikoje, suformuoti bendrabūvį, sukurti erdvę, kuria galėtų pasitikėti pati ir kurioje galėtų tarpti studentų pasitikėjimas. Būti pažeidžiama ir nebijoti to parodyti, garsiai šaukti „aš noriu būti reikalinga“ taip, kad tą išgirstų studentai. Nuolat keistis, nuolat ieškoti, siekiant ne rezultato, o proceso, ir būtent procesą traktuoti kaip sudėtinę kūrinio dalį, kuri kartais yra svarbiausia, o kartais – ir vienintelė. Nesu mačiusi žmogaus, kuris gebėtų procesą taip profesionaliai, skaidriai ir džiaugsmingai paversti kūriniu. Ir kuris sugebėtų taip kūrinį parodyti per procesą ir per istorijas.

Todėl ir VDA „Akademijos” galerijoje eksponuojami darbai tėra tik paviršiai, maža viso autorės galvoje vykstančių procesų, vykusių veiksmų ir emocinių, visuomeninių bei geografinių sąsajų dalis. Paroda tarsi hipertekstas, kiekvienas realus eksponuojamas kūrinys turi pieštuku ant sienos užrašytą istoriją, leidžiančią bent šiek tiek įsivaizduoti, kaip ir kodėl buvo sukurtas darbas. Ką reiškia gėlių fotografijos kriauklėse? Pasirodo, tai Diuseldorfo dailės akademijos Rundgango dalis. Jei per peržiūras auditorijoje yra gėlių, vadinasi, kažkuris iš studentų nusprendė baigti studijas (šioje akademijoje studijų laikas nėra reglamentuojamas). Ir tas išėjimas į menininko gyvenimą, dažnai susijęs su netikrumu, vienišumu ir nereikalingumu, pažymimas poetiškai – gyvomis gėlėmis. Marija iš to padaro fotografinę dokumentaciją, įpaminklindama tokį trumpalaikį nuskintų gėlių, kaip riboženklio, momentą.

Ką reiškia spalvoti piešinėliai, kur pieštuko brūkšniai gula vienas prie kito tarsi pliušinių gyvūnėlių plaukai?  Toks doodlinimas yra būdas įsiminti priešišką informaciją. Ir kaip simptomiška, kad priešiška autorė vadina oficialią, vienpusišką, privalomą, hierarchiškai primestą ir dehumanizuotą informaciją. Visi šie būdvardžiai yra tai, ko Marija negali pakęsti. Ir ką sugeba įveikti, piešdama spalvotus „plaukus“, kurie paskui sėkmingai dalyvauja tarptautiniuose piešinio konkursuose (vėl aikido principo taikymas). Ką reiškia įrėmintas blizgantis dekonstruotas eglės žaisliukas? Pasirodo, tai prisiminimas apie darbą su studentais, kurį atliekant buvo sukurtas neegzistuojantis žmogus Martynas Spintelė (jis buvo mano feisbuko draugas, o aš net neįtariau, kad tai – virtualus personažas).

Apie kūrybos procesą tinklo viduje pasakoja tekstinės istorijos, drauge su vaizdais sukurdamos neįtikėtinai intensyvų hipertekstinį veiksmą parodos erdvėje ir paversdamos ją tranzitine eksperimentavimo zona. CV, pasakojimai, fotopolimero atspaudai, filcas, kuris iš darbo priemonės tampa kūriniu, įgijęs sukurtą biografiją, piešiniai ir fotografijos – viskas susipina į vieną laboratorijos principu veikiantį tinklą. Tačiau šį intensyvų veiksmą atsveria viršutinis galerijos aukštas. Ten nėra tekstų. Ten yra rūkas, pašėlusiai linguojantys meldai, ten yra vanduo. Ten gamta, kuri supa Mariją tuomet, kai pavyksta ištrūkti iš akademinio tinklo ir visiškai pasinerti į tikrąjį – gamtinį, kur įmanoma būti simbiozėje su bioorganizmais, kur, pripažįstant kitų etikų galiojimą, fiksuojami vaizdai, perteikiantys būsenas. Ten, galerijos viršuje ir autorės viduje, tyla, kuri leidžia judesį ir nepertraukiamą kūrybinį / pedagoginį procesą, nesiliaujantį apačioje. Ne veltui VDA toks populiarus Bruno Latouras. Nes jis rašo ir apie Mariją Marcelionytę-Paliukę. Kas galėtų pamanyti.

Paroda veikai iki gruodžio 7 d.