7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Jurgita Ludavičienė

Jurgita Ludavičienė

Drugelio efektas

Pokalbis su Agne Kuzmickaite jos parodos Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje proga

Tavo parodoje „Drugelio efektas“ nėra griežto chronologinio eksponavimo principo. Daug svarbesnis atrodo tapybiškumas: manekenų grupės išdėstytos ant juodo kilimo kaip vieni su kitais kontrastuojantys potėpiai, siekiant sukurti bendrą efektingą drobę. Visgi šiek tiek chronologinės linijos įžiūrėti galima. Labai anksti tapai žinoma, pradėjai dalyvauti mados šou. Buvai ryški dar studijuodama. Ekspozicija pradedama nuo pirmųjų kolekcijų. Ar galėtum papasakoti apie savo kūrybinio kelio pradžią?

Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos pristatymo akimirka. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos pristatymo akimirka. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos pristatymo akimirka. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos pristatymo akimirka. G. Grigėnaitės nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Gyvybę kurianti laboratorija

Jolantos Sendaitės-Paulauskienės paroda „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje

Žmogaus ir gamtos santykis pastaraisiais metais patyrė daugybę pokyčių. Visai neseniai žmogus nesusimąstydamas gamtą traktavo kaip išteklius (dažnai apgaulingai laikydamas juos neišsenkančiais), kaip įrankį ir nuosavybę. Vis dėlto daugybė dalykų ilgainiui privertė suvokti, kad žmogus irgi yra gamtos dalis.

Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas.  I. Armanavičiūtės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas.  I. Armanavičiūtės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas.  I. Armanavičiūtės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas. J. Tulaitės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas. J. Tulaitės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas.  J. Tulaitės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas. J. Tulaitės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas.  J. Tulaitės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas. J. Tulaitės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas. J. Tulaitės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas. J. Tulaitės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas. J. Tulaitės nuotr.
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje fragmentas. J. Tulaitės nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Skardos poezija

Dainiaus Trumpio ekspozicijų diptikas

Viskas teisingai, būtent taip ir norėjau parašyti: skardos poezija. Skarda, ko gero, beveik neturi malonių asociacijų – ypač ta, cinkuota. Kibiras, besivoliojantis prieangyje, šiek tiek praradęs savo formą, puodelis ar piltuvėlis, kaimiški rakandai, lengvai įlinkstantys, susimaigantys, matinio pilkumo, nuobodaus kaip vasario vidurdienis – nei vizualinio, nei spalvinio patrauklumo. Jokio. Ką ir kalbėti apie garsinį – tereikia prisiminti jausmą, kai nagu perbrauki per balkono ar daugiabučio namo išorinę palangę, tą, kur išlindusi iš lauko pusės, skardinę. Jausmas nupurtantis, kaip ir tas cypiantis garsas, kylantis nuo piršto prisilietimo prie skardos. Dantis užgelia. Neatsitiktinai rikiuojasi tokie neįdomūs buitiniai vaizdiniai – skarda susijusi su neįdomia (nors ir reikalinga) buitimi.

Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ Pamėnkalnio galerijoje fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ laikinoje galerijos „Contour“ erdvėje (Lydos g. 4, Vilnius) fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Dainiaus Trumpio parodos „Skarda“ laikinoje galerijos „Contour“ erdvėje (Lydos g. 4, Vilnius) fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Grafikos žemėlapis: pirmas bandymas

Projekto „Artspaudas“ Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje pirmoji paroda

Mūsų takioji modernybė todėl ir taki, kad nieko pastovaus čia nelieka: keičiasi net, regis, tvirčiausiai žinotų sąvokų, tokių kaip meilė, prieraišumas, saugumas, apibrėžimai. Ką ir kalbėti apie meno šakų apibūdinimus, kur vizualiųjų menų sritys jau senokai susiliejo su multimedija, kur bet koks skirstymas kartais atrodo ne tik beprasmis, bet netgi ir nekorektiškas. Tačiau greta tarpdisciplininio meno sėkmingai tebeegzistuoja antrą šimtmetį marinama tapyba, skulptūra ir grafika, visa tai eksponuojama meno mugėse ir perkama interjerams bei muziejams, todėl kelti klausimą – kas šiuo metu yra „tradicinės vaizduojamosios dailės“ sritys, regisi logiška.

Kristina Norvilaitė, „Asociacijos“. 2019 m. Autorės nuotr.
Kristina Norvilaitė, „Asociacijos“. 2019 m. Autorės nuotr.
Kristina Norvilaitė, „Šeima“. 2019 m. Autorės nuotr.
Kristina Norvilaitė, „Šeima“. 2019 m. Autorės nuotr.
Kristina Norvilaitė, „Dvi draugės muziejuje“. 2019 m. Autorės nuotr.
Kristina Norvilaitė, „Dvi draugės muziejuje“. 2019 m. Autorės nuotr.
Bendras ekspozicijos vaizdas. Autorės nuotr.
Bendras ekspozicijos vaizdas. Autorės nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Hibridinis Marijos būvis

Marijos Marcelionytės-Paliukės paroda „Ryšiai. Mikorizė“ VDA galerijoje „Akademija“

Vilniaus dailės akademijoje visi skaito Bruno Latourą, nes o kaip kitaip. Latouro akimis, tinklai – arba kitaip hibridiniai būviai, susiejantys įvairias sferas į neišpainiojamas sąveikas, – yra daugialypiai konglomeratai, realūs kaip gamta, naratyviniai kaip diskursas, kolektyviniai kaip visuomenė (percituoju Kristupą Sabolių). Vilniaus dailės akademija – irgi daugialypis organizmas su hierarchine, tačiau tinkline struktūra, kurios siūlai tarsi grybienos gijos nusidriekia į daugybę visuomeninio gyvenimo sričių. Struktūra, kurios absolventai susitinka netikėčiausiose vietose, atpažįsta vienas kitą, bendradarbiauja ir (kartais) naikina vieni kitus profesine prasme. Hibridiškumas ir tinklas akivaizdus, tačiau kartais reikia vienos taiklios akies, kad pamatytų ir įvardintų. Ar gali tinkle esantis gyvas organizmas suvokti savo įsitinklinimą? Kartais taip.

Marija Marcelionytė-Paliukė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, autorinė knygelė: I want to be great something special. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, autorinė knygelė: I want to be great something special. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, Juoda knyga labai baltai galerijai. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, Juoda knyga labai baltai galerijai. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, Septynios neskaitytos knygos. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, Septynios neskaitytos knygos. Autorės nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Laikų būna visokių

VDA Telšių fakulteto dėstytojų paroda „Geriausi laikai“ parodų salėse „Titanikas“

Visuomet be galo mėgau Charleso Dickenso įžangą romanui „Pasakojimas apie du miestus“. Tą, kur sakoma – tai buvo patys geriausi laikai, tai buvo patys blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, pamenate? Nesvarbu, kad pirmą kartą ją perskaičiau Ray’aus Bradbury „Pienių vyne“, taigi tai jau buvo antrinė citata. Bet jos kuriama nuotaika nuo to laiko visuomet liko su manim. Tie patys laikai gali būti ir geriausi, ir blogiausi, gali spinduliuoti pažangą ir apšvietą, o tuo pat metu greta puikiai tarpti kvailybė ir skurdas.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Diena po nakties

Eglės Gineitytės paroda Niujorke

Vis greitėjančiame ir plokštėjančiame laike visko daug daugiau: plepalų, pasirodymų, kvietimų, šou, parodų ir kitokių meninių įvykių. Atrodo, viskas atsiranda tik tam, kad galėtų užlieti kasdienybę, užpildyti mūsų godžias akis ir ausis tol, kol pradėsime žiopčioti dusdami nuo gausos – ir vėl dingti, nes rytoj niekas šių vaizdų ir garsų nebeprisimins. Nes bus nauji. Baikit. Bet kažkas juk turi būti. Kažkas, kas ne tik slysta paviršiumi ir gausina plokščius vaizdus, kažkas, kas eina grynumo link.

Ekspozicijos fragmentas. I. Mediodijos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Leisk man skristi“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Leisk man skristi“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Diena po nakties“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Diena po nakties“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Szara godzina“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Szara godzina“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Metalu pasirašyti pasaulį

Tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo bienalė „Metalofonas: parašas“ Signatarų namuose

Metalofonas – vaikiškas instrumentas, kuriuo tikriausiai kiekvienam teko skambinti vaikystėje: metalinės plokštelės, šaižus garsas, tačiau jis Lietuvoje turi ir kitą, tiesiogiai metalinę reikšmę. Taip vadinasi tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo bienalė, jau ketvirtą kartą vykstanti Vilniuje.

Emmannuel Lacoste, „O“. 2018 m. (kaklo papuošalas, autoriaus oda, lakštinis auksas, auksas)
Emmannuel Lacoste, „O“. 2018 m. (kaklo papuošalas, autoriaus oda, lakštinis auksas, auksas)
Frieda Dörfer, „Parodyti kiaušinius“. 2016 m. (žalvarinė giljoširuotė, išgraviruota raudonu auksu ir dengta geltonu auksu, sidabras, nerūdijantis plienas)
Frieda Dörfer, „Parodyti kiaušinius“. 2016 m. (žalvarinė giljoširuotė, išgraviruota raudonu auksu ir dengta geltonu auksu, sidabras, nerūdijantis plienas)
Birutė Stulgaitė, „Atminas“. 2018 m. (varis, plienas)
Birutė Stulgaitė, „Atminas“. 2018 m. (varis, plienas)
Nathalie Perret, „Rožių šeimyna“. 2017 m. (segė, dirbtinė gėlė ir audinys iš kapo Per Lašezo kapinėse, 9 karatų raudonas auksas, stiklas)
Nathalie Perret, „Rožių šeimyna“. 2017 m. (segė, dirbtinė gėlė ir audinys iš kapo Per Lašezo kapinėse, 9 karatų raudonas auksas, stiklas)
Ted Noten, „Gobšumas“. 2018 m. (3D spausdintas plienas, dengtas auksu)
Ted Noten, „Gobšumas“. 2018 m. (3D spausdintas plienas, dengtas auksu)
Andrea Wagner, „Amfibijos Tvenkinio kurortas III“ iš ciklo „Ir architektas vis dar žiūri į savo vidinį sodą“. 2018 m. (segė, sidabras, oksiduotas spalvotas kaulo porcelianas, stiklo ir dervos mišinys, nerūdijantis plienas)
Andrea Wagner, „Amfibijos Tvenkinio kurortas III“ iš ciklo „Ir architektas vis dar žiūri į savo vidinį sodą“. 2018 m. (segė, sidabras, oksiduotas spalvotas kaulo porcelianas, stiklo ir dervos mišinys, nerūdijantis plienas)
Eglė Širvytė, „Gyvastis“. 2018 m. (mamuto kaulas, sidabras, gyvoji organika, titano folija)
Eglė Širvytė, „Gyvastis“. 2018 m. (mamuto kaulas, sidabras, gyvoji organika, titano folija)
Malene Kastalje, „Ištinusi dalis“. 2017 m. (segė, silikonas, pigmentai, neodimio magnetai)
Malene Kastalje, „Ištinusi dalis“. 2017 m. (segė, silikonas, pigmentai, neodimio magnetai)
Jurgita Ludavičienė

Amžina diena

Retrospektyvinė Ramūno Čeponio paroda Vlado Vildžiūno galerijoje Jeruzalėje

Ramūnas Čeponis – neabejotinai vienas ryškiausių vidurinės kartos lietuvių abstrakčiosios tapybos atstovų. Kartais atrodo, kad jo tapybos darbai artimi abstraktaus ekspresionizmo stilistikai, tačiau ne, šioje tapyboje nerasime paviršinės ekspresijos. Menininkas nuosekliai, atkakliai ir kažkaip inteligentiškai (suprantu, jog šis žodis skamba senamadiškai ir gal netgi ne visai korektiškai, bet būtent jį norisi čia vartoti) kuria meditatyvias abstrakcijas. Tai anaiptol ir ne gesto tapyba, čia nėra plačių mostų ir teptuko šėlsmo ant drobės. Nors plačių glaistiklio brūkšnių daugelyje drobių rasti tikrai galima. Tačiau tas plokštumas ir faktūras formuojančios rankos judesys suvaldytas ir prislopintas, nes ne paviršinė ekspresija svarbiausia Čeponiui. Ir apskritai ne ekspresija. Ir paviršius svarbus tik tiek, kiek jis padeda įžvelgti turinį. Nes tai yra turinio tapyba.

Ramūnas Čeponis, „Tavoj ramybėje blėsta kontūrai daiktų“. 2003 m.
Ramūnas Čeponis, „Tavoj ramybėje blėsta kontūrai daiktų“. 2003 m.
Ramūnas Čeponis, „Vidurys“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Vidurys“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Atspindys 02“. 2014 m.
Ramūnas Čeponis, „Atspindys 02“. 2014 m.
Parodos atidarymo fragmentas: dailininkas Ramūnas Čeponis, menotyrininkė Jurgita Ludavicienė ir kontrabosininkas Arnoldas Gurinavičius. V. Usinavičiaus nuotr.
Parodos atidarymo fragmentas: dailininkas Ramūnas Čeponis, menotyrininkė Jurgita Ludavicienė ir kontrabosininkas Arnoldas Gurinavičius. V. Usinavičiaus nuotr.
Ramūnas Čeponis parodos atidaryme. V. Usinavičiaus nuotr.
Ramūnas Čeponis parodos atidaryme. V. Usinavičiaus nuotr.
Fragmentas iš parodos atidarymo. V. Usinavičiaus nuotr.
Fragmentas iš parodos atidarymo. V. Usinavičiaus nuotr.
Fragmentas iš parodos atidarymo. V. Usinavičiaus nuotr.
Fragmentas iš parodos atidarymo. V. Usinavičiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Usinavičiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Usinavičiaus nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Atminties tulpės

Marijos Marcelionytės-Paliukės projektas „Po kovo 8-osios“ galerijoje namuose „Trivium“

Ar asmeninė atmintis – patikimas liudytojas? Ar tai, ką manomės atsimeną, iš tikrųjų egzistavo, ar mes atsimename tai, ką mums pasakojo tėvai ir aplinkiniai? Bandymai suvokti praeitį nėra paprasti; kūno atmintis, daiktų ir objektų atmintis, šmėkštelintys neaiškūs vaizdiniai, kvapai, garsai – visa tai yra tiktai mūsų ir tuo su niekuo pasidalinti negalime.

Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas