Parodos laidotuvės

Rugsėjo 25 d. meno kūrinių kapinėse buvo laidojama paroda „Saldus ateities prakaitas“. Ji išgyveno vidutinį parodos amžių – beveik du vasaros mėnesius. Rugsėjo 2-ąją jos architektūrinis skeletas buvo išardytas ruošiant tuščią erdvę kitai parodai.

„Saldus ateities prakaitas“ gimė kaip Nacionalinės dailės galerijos naujosios XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios dailės istorijos ekspozicijos palydovė. Ji turėjo susieti praeities temas su dabartimi, tačiau užsimojo plačiau – apmąstė keturių pastarųjų dešimtmečių svajones apie ateitį. Nuo 9-ojo dešimtmečio pankiško „no future“ ir viltingo nepriklausomybės maršo, pereinamojo laikotarpio machinacijų, eksperimentų ir perturbacijų, šlovingo susiliejimo su išdidžiąja Europos Sąjunga iki dabarties, kai ateities variklis sutriko. Kas laukia valstybės, įstrigusios kryžkelėje tarp neįmanomybės prilygti bent jau Olandijai ir valstietiškų ambicijų? Ar iš sovietinių taisyklių ir patriarchalinių stereotipų išsilaisvinę žmonės išsaugos savo margas tapatybes? Kas liks iš gamtos, kurią alina ir klimato kaita, ir mūsų ekonominės užmačios? Kaip visada, menininkų darbai tik kėlė klausimus, į kuriuos mėgindami atsakyti žiūrovai turėjo paprakaituoti, nes paroda pati nieko neaiškino. Ji tik (kaip ir pridera parodai) rodė mūsų visų lietą prakaitą dėl ateities, kas ką vertė jį lieti ir kaip dabar to vilties kvapelio trūksta.

Deja deja, paroda mirė, bet dar liko neįgyvendintas vienas kūrinys – menininko Juozo Laivio pasiūlymas palaidoti parodą jo įsteigtose meno kūrinių kapinėse. Prideramai vėsų ir debesuotą rudens rytą į Nacionalinę dailės galeriją susirinkusios kuratorės Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Ieva Mazūraitė-Novickienė, Eglė Mikalajūnė, Laima Kreivytė ir šio straipsnio autorė, taip pat parodos dalyviai menininkai Rūta Spelskytė, Laura Garbštienė, Vytautas Viržbickas, Andrejus Polukordas ir menotyrininkė Ineta Armanavičiūtė paguldė parodos koncepciją – brėžinius, fotografijas, planus, tekstus – į aliumininio vamzdžio karstą. Sujungus karsto galus gauta raidės O arba skaičiaus 0 forma kartu atstojo ir vainiką, kuris buvo iškilmingai nuneštas į katafalką. Dviejų automobilių kolona pajudėjo į Narvaišių kaimą Plungės rajone, kur jau laukė Juozas Laivys ir iš Palangos atvykęs menininkas Tomas Daukša.

Parodos koncepcija buvo pašarvota angare, kurio sienas puošia kapinėse jau vykusių keturiolikos laidojimo ceremonijų nuotraukos. Čia palaidoti kūriniai, menininkų grupės ir net daktaro disertacijos, tačiau paroda „Saldus ateities prakaitas“ – pirmoji. Ceremonmeisteris Andrejus Polukordas prižiūrėjo, kad būtų laikomasi ritualo tradicijų. Jis kapojo juodame lagaminėlyje atsivežtus svogūnus ir dalijo juos laidotuvininkams, kad susikurtų atitinkama nuotaika. Padėjo ir laidotuvių maršas. Pasivaišinus džiovinta aviena, ožkų pieno sūriais ir vietiniu vynu buvo išrinkta parodos kapui garbinga vieta – supilto kalnelio, kur jau yra keletas palaidojimų, centre. Duobę kasė visi dalyviai. Tada procesija, nešina kartais pro debesis kyštelėjančios saulės blizginamu karstu O ar 0, užlipo į kalnelį, iškilmingomis kalbomis ir ašaromis paminėjo velionę ir užkasė karstą kartu su liūdinčių kuratorių įmestomis lauko gėlėmis. Ten koncepcija ir liks gulėti kaip mūsų neramaus laiko kapsulė. Kapą pažymėjo paminklinis akmuo su keramine parodos nuotrauka – jos spindulinės struktūros brėžiniu.

Šermenys sodybos kieme buvo puikūs. Laivio žmonos Jurgos išvirta avienos sriuba ir iškeptas pyragas padėjo prisiminti kartu su paroda išgyventus džiaugsmus ir vargus, o paskui mintimis nuklysti į ateitį, linkint velionei šviesaus atminimo. Tegu mūsų prakaitas kyla į dangų!