Didieji vasaros darbai

Kas įvyko, kol keliavome ir laistėme vejas? Buvo dvi į svarbius precedentus pretenduojančios diskusijos. Tiksliau, dvi diskusijų su visuomene imitacijos: viena – apie teritorijos šalia Šv. Jokūbo bažnyčios užstatymą, kita – apie Reformatų parko rekonstrukciją. Į abi buvo sukviestas įtikinamai objektyvus ir įvairus (bendruomenės, specialistų, miesto departamentų atstovų, kultūros veikėjų) būrys, o po abiejų susitikimų projektų rengėjai paviešino tendencingus pranešimus spaudai. Dalia Vasiliūnienė atkreipia dėmesį, kad „St. Jacobs“ projekto rengėjai viešai džiaugėsi, jog atliktais pakeitimais daugmaž visi yra patenkinti, architektai patobulintą projektą laiko tinkamu, nors diskusijoje išsakyta daug specialistų kritikos, o susitikimas atrodė itin nepalankus jo rengėjams.

Panašiai kilusią nepasitenkinimo bangą ignoravo ir Reformatų skvero atnaujinimo architektė, susitikime mačiusi vien nežymias, bet prasmingas patobulinimo galimybes. Tačiau, kadangi visos diskusijos yra viešai pasiekiamos, galima įsitikinti, kad abu projektai sukėlė didelį ir pagrįstą pasipiktinimą ir dėl siūlomo galutinio rezultato, ir dėl svarbesnių tyrimų nebuvimo. Reformatų skvero atveju valdininkų pernelyg dažnai naudojama schema „dabar jau vėlu ką nors keisti“ nebesuveikė – iniciatyvinė grupė siekia ištirti, ar visas procesas vyko tinkamai, nes klausimų kyla daug ir esminių. Kažin kada bus rimčiau paklausta apie nedalijamų kompleksų (posesijų) miesto centre dalijimą, apie nacionalinės reikšmės statuso lyg tarp kitko pakeitimą į vietinės reikšmės, apie reikšmingų paveldosaugos objektų pažastyse statomus verslo objektus su vaizdu?

„Re:formatų“ vienos dienos festivalis, vykęs rugpjūčio 9 d., jau įėjo į istoriją netikėtu gyvastingumu: profesionalai ir mėgėjai šoko, grojo, skaitė eiles, pasakojo istorijas, kūrė vietoje. Su tokiu entuziazmu atgijęs skveras, daug kam atrodęs užmigęs ir pamirštas, tapo svarbus. Nemažiau svarbi ir elementari pagarba miestiečiui, kuris tikisi, kad su juo bus tariamasi. Sąjūdžio laikus priminęs sujudimas atskleidė, kad Vilniaus gyventojams jau įgriso atviras kapitalo siautėjimas ir nusiteikta priminti įstatymus bei miestiečių teises.

Kas dar gero? Šiais metais nebus valstybės finansuojamo dailėtyros kurso Dailės akademijoje, nors prašymą nenutraukti programos tęstinumo dėl vieno studento stokos pasirašė visi dailėtyros specialistai, muziejų vadovai ir kiti kultūroje svarbūs asmenys. Arti šimto. Tiesą pasakius, nepamenu, kad į jų balsą būtų kada atsižvelgta. Basanavičiaus leninas jau pakeliui. (Ne)vytis su „Kalantos“ veidu, tik be ūsų, rado prieglaudą Kaune. Šauniuosius brolius Vileišius kažkodėl reprezentuoja dar prieš pastatant pasenusios raiškos skulptūrinis baldas. Ir t.t. Laikas būtų publikuoti sistemiškai neišgirstų kultūros profesionalų protestų rinkinį, susidarytų riebus tomas kaip įrodymas, kad požiūrio į kultūrą valstybėje nerasta. Panašu, kad pasitvarkius su studijomis greit neliks ir kam tas negirdimas peticijas rašyti.

Išvada labai paprasta. Šalies kultūra yra ne tokio lygio, kurį pasiekė menininkai ir meno tyrinėtojai, o tokio, kokį pasiekė valdininkai. Kol Rūpintojėliui neišriedėjo paskutinės ašaros, apie šlovingą valdymą svajojantiems vertėtų pagalvoti, kad gal verta pasisamdyti kultūros patarėjų. Juk ir gerus projektus rengiant bus rangovų konkursai, nenusiminkite.
    
**
O profesiniame ir privačiame sektoriuje viskas gerai. Vasara kaip vasara. Kelios rimtos parodos. Pora įdomių. O rudenį bus atidaryti du nauji muziejai! Taip, du. Mo muziejus jau ilgai trimituoja, kad atidarymas įvyks spalio 18 d., telkia Modernistų bendruomenę, rengia kino peržiūras, vežioja po Lietuvą logotipą ir t.t. Kitas – paskutinėmis vasaros dienomis tyliai atidaromas Užupyje. Kol kas žinoma tik tiek, kad naujojo meno pažinimo centro „Tartle“ pristatomą kolekciją inicijavo Rolandas Valiūnas ir kartu su „Ellex Valiunas“ partneriais ją kaupė 25 metus. Kolekciją sudaro „per 7 tūkst. eksponatų, tarp jų apie 1000 tapybos darbų, per 360 skulptūrų, per 490 senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos žemėlapių, per 1100 istorinės grafikos darbų, per 2000 lituanistinių knygų ir kitų spaudinių, išleistų iki 1905 m. Taip pat yra kaupiami lituanistinės medalistikos, sidabro kalybos, senovinių šarvų, ginklų ir kitų artefaktų pavyzdžiai.“ Kadangi pirmosios parodos „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“ ekspoziciją rengė įdomiomis parodomis žinoma menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, galime tikėtis įkontekstinto ir įtraukiančio pasakojimo.

Nacionalinėje dailės galerijoje iki rugsėjo pabaigos veikia dvi reikšmingos parodos, kuriose pasakojimui irgi teikiama pakankamai dėmesio, – „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ (kuratoriai: Karolina Jakaitė, Giedrė Jankevičiūtė, Lijana Natalevičienė, Gintautė Žemaitytė, Ernestas Parulskis) ir „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ (kuratoriai: Julijus Balčikonis, Karolina Jakaitė).

„Daiktų istorijos“ – iš pažiūros labai lengvo žanro paroda (spalvinga, pridėta visokių įdomių daiktų, kurių galima ir savo namuose pamatyti, bulvių trintuvą daug kas naudoja iki šiol), tačiau savo natūra skelbia svarbią žinią. Pirmiausia, kad kultūra yra viskas, kas yra aplinkui. Dviratis, kėdė, vienetinis patefonas. Kad daiktus kūrė žmonės, o bendravimas su jais irgi yra kultūra. Kad daiktai gali labai daug papasakoti ir apie valstybes, jų vertybes bei tikslus. Ir visos tos istorijos gali būti papasakotos taip, lyg susėdus prie kavos traukiant įdomius dalykus iš atminties.

Atskleidus bendrą vaizdą daiktai atgyja, tampa personažais. Moneta primins apie krepšinio pergales ir nusivylimus, baldai – apie mažo buto ankštumą, gintariniai karoliai – apie madas ir skonį, siurblys – apie kosmosą. Daiktai čia kaip mūsų minčių, svajonių ir vizijų išplėtimai, materializuoti avatarai. O kelionė po parodą primena užlipimą į palėpę, kai rausiantis iš po dulkių ima ryškėti skirtingo laiko visatos. Parodą lydi susitikimai su daiktų kūrėjais.

„Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ išplaukė iš Karolinos Jakaitės menotyros mokslinės disertacijos. Ekspozicijoje atkurtas Lietuvos, kaip SSRS respublikos, paviljonas, pristatytas 1968 m. parodų centre „Earls Court“ Londone ir turėjęs supažindinti pasaulį su respublikos kultūros, meno, mokslo ir pramonės pasiekimais. Pristatyti autoriai: Tadas Baginskas, Ginta Baginskienė, Feliksas Bajoras, Vaidilutė Grušeckaitė, Antanas Kazakauskas, Rimas Sakalauskas, Algimantas Stoškus.

Ekspozicijoje atkuriamas laikas yra Šaltojo karo prietemos, skirtingų sistemų varžymosi era. Čia reikėtų ieškoti paradoksų visu gražumu. Paviljono modernumas ir konceptualumas turėjo nustebinti vakariečius, tačiau savo šalyje tokio laisvumo privengta. Kinetinė skulptūra, avangardinė elektroakustinė muzika (išgąsdinusi jaunuosius parodos lankytojus), dailus dizainas bylojo apie už geležinės uždangos gyvenančio sovietinio žmogaus dvasios gelmes ir stilingą gyvenimo būdą. Tik mes gerai žinome, kaip atrodė tikros parduotuvės, kad ir dailaus dizaino. Jei ne tyrėjos atkaklumas siekiant atkurti unikalią patirtį, negalėtume stebėtis to laiko paradoksais, patiriamais kone fiziškai.

Iki rugsėjo 16 d. Vytauto Kasiulio muziejuje veikia įdomiai sumanyta paroda „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai“ (kuratorės Algė Andriulytė, Rasa Butvilaitė, Ilona Mažeikienė). Savo miestą mylintis vilnietis ekspozicijos darbuose atpažins daug gyvai patiriamų vietų, atsakys į keletą ilgai kankinusių klausimų (pvz., kaip atsirado ta graži senovinė mokykla Antakalnyje) ir, ko gero, giliau supras miestą. Supras kaip gyvą organizmą, kuriame ir anksčiau gyvenę žmonės turėjo savo vizijų, kurias reikėtų gerbti. Suvoks, kad miestas ne pirmą kartą susiduria su paveldosaugos problemomis ir kad jam tikrai buvo geriau, kai pažangos idėjos buvo nusisukusios nuo aptrūnijusio senamiesčio, o labiau geidžiami buvo nauji modernūs rajonai.

Parodoje gali kilti jausmas, kad ne visi eksponatai atsiskleidė tiek, kiek galėjo, kai kur šiek tiek pritrūko pasakojimo. Pavyzdžiui, skausmingai kankinausi prie žavingo Liudomiro Slendzinskio (1889–1980) „Moters portreto“ (1925) spėliodama, kas galėjo būti toji moderni mergina su pudrine rankose, mintyse lengvai vyniojosi emancipacijos istorija. Ją pakurstė nebylus filmas „Atsiminimai“ (1932), kuriame suvaidino visi pirmosios Vilniaus kino mokyklos auklėtiniai. Niekur iki šiol nerodyta melodrama buvo užmesta kažkur sandėliuke ir tik netyčia rasta. Joje pasakojama apie našlaitę, svajojančią tapti dailininke. Jos svajonė ne tik išsipildo, merginos nutapyti kryžiai su prie jų prigludusia dailia mergina sniege laimi pirmą prizą! Todėl ir visos kitos veikėjos mintyse ima persikūnyti į laimėtojas ir amazones, juolab kad Laimonas Briedis savo knygoje „Vilnius. Savas ir svetimas“ (Baltos lankos) labai pakurstė Vilniaus, kaip stiprių moterų miesto, viziją.

Rugpjūčio 7–22 d. Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ I aukšto parodų salėje vyko Dano Aleksos paroda „Titanikas“ (kuratorė Aistė Kisarauskaitė). Žemyn galva prie lubų buvo pritvirtintas tikras metalinis garažas. Tik truputėlį pailginto kūno, kad pasidarytų dar monumentalesnis. Nes autorius norėjo sukurti paminklą praėjusiam laikui. Laikui, kai automobiliai buvo laikomi garažuose, nes buvo vagiami vidury baltos dienos. Tam laikui, kai neveiksminga kultūros politika menininkus privertė masiškai eiti uždarbiauti kitose srityse, o garažai virto niekam nereikalingų kūrinių sandėliais. Nemažai kam garažai vis dar yra vienintelė galima kūrybinė studija. Todėl galbūt Aleksa su įpaminklinimu paskubėjo, nes paminklai statomi tam, kas jau praėjo. Kultūros krizė kol kas tik įsisenėjo. Iki tiek, kad žodis „kultūra" net kelia atmetimo reakciją...

Lieka tikėtis, kad bendruomenių iniciatyvos, privatūs muziejai ir tuos neatsakytus laiškus vis dar rašantys kultūrininkai sugebės reabilituoti kultūrą. Ne kaip pramogą, o kaip kai ką svarbaus, įsiskverbusio į bendravimą, daiktus, vaizdus, kūrinius, keičiančius gyvenimą, dieną, valandą, minutę, lemtingą akimirką.