Šv. Kazimiero šlovės atspindžiai Italijos mene

Lietuvos meno lauko profesionalai ir gerbėjai tikrai nelepinami atvežtinėmis klasikinės dailės parodomis, o Europos muziejuose saugomų aukščiausio lygio šedevrų eksponavimas mūsų šalyje dažnumu galėtų rungtis su popiežių vizitais. Todėl ypač nudžiugino Bažnytinio paveldo muziejaus iniciatyva į Vilnių iš Italijos atgabenti baroko epochos dailininkų kūrinius. Ekspozicija nedidelė, tačiau sudaryta iš elitinių eksponatų. Paroda „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija“ skirta Lietuvos globėjui šv. Kazimierui, o suorganizuota Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga. Renginio kuratorės Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės teigimu, valstybės jubiliejus buvo svarbus veiksnys, lėmęs Italijos muziejų vadovų apsisprendimą „išleisti“ meno vertybes į tolimą ir nepažįstamą jiems Lietuvą. Organizuojant parodą daug pagelbėjo ir abiejų šalių diplomatai bei Katalikų bažnyčios atstovai.

Parodoje pristatomi meno šedevrai, kurių eksponavimu didžiuotųsi kiekvienas Europos muziejus. Svarbu pabrėžti, kad kūriniai parinkti neatsitiktinai – visi jie liudija Lietuvos šventojo karalaičio kulto paplitimą tolimoje Italijoje. Ekspozicijos branduolį sudaro iš Florencijos, Palermo ir Čefalu atvežti keturi eksponatai, juos papildo šv. Kazimiero kulto istorijai svarbūs dailės objektai ir leidiniai iš Lietuvos muziejų ir bibliotekų (ekspozicijos architektė – Ieva Cicėnaitė, dailininkas – Gedas Čiuželis).

Svarbiausias parodos akcentas – sidabrinis paauksuotas šv. Kazimiero relikvijorius iš Florencijos Šv. Lauryno bazilikos lobyno. Viešint Florencijoje ir lankant kunigaikščių Medičių giminės mauzoliejumi vadinamą Šv. Lauryno baziliką galima įsitikinti, kad šventovės lobyno vitrinose šv. Kazimiero relikvijorius užima išskirtinę vietą – net Italijos auksakalystės meno kontekste tai unikalus kūrinys. Jo autorius – žymus Florencijos rūmų skulptorius ir auksakalys Massimiliano Soldani Benzi, kurio auksakalystės dirbiniai pačioje Florencijoje išsiskiria originaliomis skulptūrinėmis kompozicijomis. Bet šv. Kazimiero ostensorijus ir juos lenkia dydžiu ir prabanga. Sidabrinėmis lelijų šakomis ir kaspinais apipinta šv. Kazimiero relikvijos kapsulė iškelta ant angelų figūromis remiamo pjedestalo ir vainikuota kunigaikščio mitra su brangaus turinio kilmę liudijančių įrašu. Viešam demonstravimui skirtą ištaigingą relikvijorių florentietis meistras sukūrė 1687–1688 m. Toskanos valdovo kunigaikščio Kozmo III Medičio užsakymu. Kunigaikštis, pasinaudodamas savo galia ir Vilniaus vyskupo Mikalojaus Stepono Paco prielankumu, tarpininkaujant jėzuitams, po ketverius metus trukusio susirašinėjimo trokštamą relikviją iš Vilniaus gavo 1679 metais. Gdansko meistrų padarytoje, dramblio kaulu inkrustuotoje gintarinėje dėžėje į Italiją išsiųstą šventojo šlaunikaulį lydėjo ir relikvijos autentiškumą liudijantis, vyskupo M. K. Paco pasirašytas dokumentas, iki mūsų dienų išsaugotas Šv. Lauryno bazilikos archyve. Dokumentą taip pat galima išvysti parodoje. Greta jo eksponuojamas ir mažutis, tačiau reto grožio, auksu, deimantais ir emaliu išdabintas krištolinis šv. Marijos Magdalenos de Pazzi relikvijorius, kurį Kozmas III Medičis kaip dėkingumo ženklą išsiuntė Vilniaus vyskupui. Po M. K. Paco mirties įstabus Florencijos auksakalių Giovanni Comparini ir Giuseppe Vani dirbinys pateko į Vilniaus katedros lobyną ir čia išsaugotas.

Meistrų išmone ir fantazija neprilygstami florentietiški kūriniai visgi nėra vieninteliai auksakalystės meno pavyzdžiai ekspozicijoje, tad žinovams yra puiki proga palyginti juos su mūsų regiono auksakalyste. Žvalgantis po parodą vertėtų atkreipti dėmesį į gretimoje vitrinoje demonstruojamą, specialiai parodai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklų iškeltą, 1614 m. sukurtą renesansinę Kauno pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčios monstranciją. Tai taip pat efektingas, nors visai kitos, germaniškos kultūros kraštų įtaką patyrusios kultūrinės ir meninės tradicijos kūrinys – jo kompozicijoje ir puošyboje sumišę gotikos ir renesanso bruožai, o architektūrinės sąrangos viršūnėje įkomponuota prieš dešimtmetį, 1604 metais, kanonizuoto šv. Kazimiero figūrėlė. Aukščiausio lygio Vidurio Europos XVI–XVIII a. auksakalystės mokyklų, tarp jų ir Vilniaus auksakalystės mokyklos, liturginius indus bei reikmenis galima pamatyti visai šalia parodos – nuolatinėje Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijoje.

Be auksakalystės, parodos lankytojai turi retą galimybę pamatyti Lietuvos globėjo šv. Kazimiero atvaizdus, nutapytus geriausių Pietų Italijos baroko tapytojų. Kaip parodos kataloge teigia kuratorė, šventojo kanonizacijos bylai XVI a. pr. duomenis rinkęs popiežiaus legatas titulinis vyskupas Zacharia Ferreri, taip pat ir vėlesni XVII a. pr. italų autoriai daug nuveikė savo krašte garsindami karalaičio Kazimiero, idealaus krikščionio valdovo, gyvenimą ir dorybes, populiarindami jo kultą. Manoma, kad Pietų Italijoje pamaldumui suklestėti lemiamos reikšmės turėjo Neapolio karalystę valdžiusių Habsburgų dinastiniai ryšiai su Lenkijos ir Lietuvos valdovais Vazomis bei noras pasipuikuoti dangiškąja Elzbietos Habsburgaitės sūnaus šlove. Ir štai – 1636 m. su didžiausiomis iškilmėmis šv. Kazimieras buvo paskelbtas Palermo miesto globėju. Ta proga čia sukurta daug šventojo gyvenimą ir stebuklus vaizduojančių kūrinių, tarp jų – garsaus Sicilijos tapytojo Pietro Novelli paveikslas „Šv. Kazimiero karūnavimas“, visa savo didybe dabar eksponuojamas parodoje. Trimetrinis altoriui skirtas kūrinys pakeri barokinės kompozicijos paveikumu, figūrų piešinio ir judesių laisvumu, šviesos ir spalvų efektais, skaidria ir vibruojančia tapybos maniera. Tenka pripažinti, kad tokio meistriškumo barokinė tapyba – gaivaus oro gūsis blausioje, istorijos kataklizmų nuniokotoje Lietuvos meno padangėje (parodoje eksponuojamas nežinomo XVII a. autoriaus Vilniuje nutapytas, vėliau ne kartą pertapytas „Šv. Kazimieras tarp angelų“ konkurencijos, deja, neatlaiko).

Antrasis, iš Čefalu atvežtas paveikslas kur kas mažesnis, tačiau meno kokybės požiūriu ne mažiau efektingas. Iš pradžių jis nustebina šventojo įvaizdžiu – tai karūna vainikuoto, skeptrą laikančio, savimi pasitikinčio stambių bruožų veido valdovo portretas. Kad tai šv. Kazimieras, tvirtina įrašas fone. Vėliau dėmesį patraukia meistriškai, su įgudimu perteiktas į žiūrovą nukreiptas portretuojamojo žvilgsnis. Mums neįprastas Kazimiero atvaizdo tipas veikiausiai aiškintinas antikos laikus siekiančia europietiška tradicija portretuojamąjį vaizduoti kaip mitų herojų, Biblijos veikėją ar šventąjį, tad iš Čefalu paveikslo į mus žvelgia nežinomas Pietų Italijos valdovas, norėjęs save tapatinti su tolimoje šiaurėje gyvenusiu šventuoju Lietuvos ir Lenkijos karalaičiu.

Daugiau istorija nei daile besidomintys lankytojai parodoje gali susipažinti su šv. Kazimiero gerbimą įteisinančiais ir populiarinančiais dokumentais bei knygomis: popiežiaus Klemenso VIII 1602 m. breve, leidžiančia šventąjį gerbti Lenkijoje ir Lietuvoje, arba jau minėto Zacharios Ferreri 1521 m. Krokuvoje išleistos knygos „Palaimintojo išpažinėjo Kazimiero gyvenimas“ egzemplioriumi, kur atspaustas medžio raižinys su ankstyviausiu, pavyzdžiu kitiems tapusiu Kazimiero atvaizdu.

Pabaigai reikėtų apibendrinti: grožio ir „tikros“ klasikos išsiilgę dailės gerbėjai turėtų užsukti į šią nedidukę parodą pasimėgauti menu ir atrasti sau labai svarbią, itališkuose eksponatuose užkoduotą žinią – kultūrų apykaita paprastai vyksta į abi puses, nors ne visuomet tą pastebime.

P. S. Parodos atidaryme buvo galima pajusti kūrinius į Vilnių atlydėjusių, pirmą kartą čia viešinčių svečių iš Italijos nuostabą ir džiaugsmą tolimoje šiaurėje atradus europietišką, Italijos kultūros pėdsakais nužymėtą Lietuvos sostinę.

Paroda veikia iki spalio 15 d.

Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.