Tobulos formos paslaptis

Kai gauni Dainiaus Liškevičiaus knygą, sunku suprasti, kas tai. Ar tai dovana, nes supakuota į margintą popierių, ar užrašų knygelė, nes turi gaubiančią gumelę kaip „Moleskine“ ir yra įprasto užrašinei dydžio, ar tai meno kūrinys, ar gudresnės formos albumas, ar naujo formato paroda, ar kolektyvinis dienoraštis, o gal vis dėlto knyga? Knyga, kokia? Galėčiau varginti dar vienu ilgu sakiniu apie tai, kad ir teksto žanras neaiškus. Bet kadangi pagrindinis šio paslaptingo objekto žodis, nulemiantis visą struktūrą ir logiką, yra labirintas, visi painumai tėra privalumai. Visos jėgos buvo skirtos tam, kad skaitytojas / žiūrėtojas jaustųsi pasukęs apgaulingu, viliojančiu keliu.

Knygoje yra ir (beveik) jos recenzija, tiksliau, papildytas straipsnis, kuris buvo skirtas parodai Šiuolaikinio meno centre tokiu pat pavadinimu (2014 m.) ir spausdintas mūsų laikraštyje. Jame Agnė Narušytė įspėja, kad „šis labirintas nėra tai, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio. Atkreipkite dėmesį į rašybą – Liškevičius kūrinį pavadino ne graikišku žodžiu labyrinthos, o labyrinthus. (...) Tai yra pusiausvyros organas.“ (p. 153)

Šiuose puslapiuose viskas painu ir hibridiška. Bet dabarties sąmonė yra įgudusi gauti srautus skirtingų kontekstų, ji globali ir nesitiki aiškių atskirčių, todėl Liškevičiaus teksto ir vaizdo, vietų ir laiko, idėjų ir asmenų koliažai tik stimuliuoja vaizduotę. Nereikia nuvertinti ir estetinio jausmo. Jam iškelta tikra puota ir parodoje bei knygoje. Todėl leidinį vertėtų vadinti intelektine estetine pramoga. Be to neigiamo pramogos aspekto. Knygą galima vartyti ir akis ganyti neįsitempus, tarsi nomadiškai klaidžiojant, ieškant įspūdžių. Bet galima ir paskaityti, lyg haskiui pakreipus galvą susimąstyti.

Pirmas tekstas yra sudėliotas iš sakinių, paimtų iš daugybės knygų (yra 92 nuorodos). Įsitikinti, kad autorius yra daug skaitęs, ir pasmalsauti, ką būtent, galima peržvelgus nuorodų sąrašą. Vis dėlto savo pasakojimo konstrukcijai sakinius pasirinko jis pats ir jų suma veda į kažkokios mistinės tiesos, būties perspektyvas. Iki galo neatsikleisdama savo pumpurus čia čežina mistinė paslaptis ir tai teikia vilties, kad sužinosime ką nors svarbaus, lemtinga. Visai kaip internetinės prekybos laiškai, žadantys, kad kitame laiške bus žinia, kuri išspręs mūsų problemas, bet naujame laiške istorija tęsiasi, atsiranda reikalavimai registruotis, mokėti pinigus. Žinai, kad esi viliojamas į labirintą. Bet, kaip sakoma 86 citatoje: „Gyvenimas yra absurdiškas. O kadangi jis absurdiškas, tai visuomet yra viltis.“ Vien jau tai malonu, kad iš tekstų daromas menas. Rašančiajam tai daugiau nei viltis.

Nieko nėra įdomiau už konkrečias istorijas. Todėl konkretybės vis pasirodo. Jau pačioje teksto pradžioje sušalęs alpinistas veda į kalnus, o ir toliau Liškevičius kaip kokia Šecherezada sega vieną po kito smalsumo išgirsti istorijos pabaigą kabliukus. Sulenkiami puslapiai veikia kaip paslaptingos dėžutės. Kiekviena jų ar grupėmis turi po pavadinimą-užuominą. Juo reikia naudotis kaip raktu, kad skaitytum vaizdą: Rojus, Sapnuotojas okeanas, Laikas, Žvilgsnis, Bokštas, Apskritimo studija, Pavyzdžių rinkinys / Mandala ir kiti rodo vieną iš gyvai egzistavusio juodo labirinto kambarių, nufotografuotą bendriau ir iš arčiau.

Objektai eksponuojami muziejiniu stiliumi. Daug kas po stikliniu kubu ar gulsčioje vitrinoje. Tik neaišku, koks čia muziejus. Tai nestebina, turint galvoje praeitą Liškevičiaus projektą: paroda „Muziejus“, leidinys „Muziejus“ ir scenovaizdis Oskaro Koršunovo spektakliui „Miranda“, kuriame vaizduojamas inteligento butas. Uždarai (sovietmečiu dėl politinių aplinkybių) gyvenančio kultūringo žmogaus aplinkos struktūra gali padėti suvokti visus tuos mistiškus, į ritualinius daiktus panašius objektus. Juk inteligento butas būdavo savotiškas muziejus. Viskas buvo kaupiama, pritaikoma, saugoma, viskas ką nors reiškė, nes viskas buvo reta. Tačiau projekte „Muziejus“ Liškevičius naudojo, sakyčiau, apie 60 proc. gyvenamosios aplinkos, artefaktų telkinių atkūrimo strategijos. Kita dalis, apie 40 proc., buvo perkurta, t.y. į meninį kontekstą įrašė nemeno asmenybes. „Labyrinthus“ atveju visas pasaulis iš naujo sukuriamas iš platesnio kultūrinio lauko šipulių. Čia klaiki demokratija: ir Kristus, ir mistikai, ir vaikiški piešiniai, ir lamos, ir suplyšusios šlepetės, ir suvažinėtos varlės yra lygiaverčiai. Jie – tik žodžiai paslaptingame pasakojime. Čia tarsi kažkokia visuotinės taikos ir draugystės siekianti nauja religija, kuri pripažįsta visus skirtumus ir apkabina prieštaravimus.

Antroji knygos dalis – skaitiniai, tarsi susėdimas prie laužo išėjus iš labirinto, kai kiekvienas pasakoja savo patirtį. Paulina Pukytė užduoda ir atsako į klausimus, kurie irgi galėtų pretenduoti į naujo pasaulėvaizdžio kūrimą, toliau pasisako Rolandas Rastauskas, Tojana Račiūnaitė, Ieva Gudmonaitė, Tadas Zaronskis su Karolina Rybačiauskaite, o Reinas Raudas skelia net dviejų veiksmų pjesę, kur susirenka graikų mitologijos veikėjai ir, aišku, minotauras, kuris sako: „Rišlios mintys mane vargina. (...) Tada užsigeidžiu ką nors badyti ar ką nužudyti.“ Todėl daugiau nežaisiu su likimu, geriau klausysiu Narušytės patarimo: „Labytinthus“ geriausia patirti ir nieko nepasakoti.“ Paslaptys turi likti paslaptimis.