Nepermaldaujamai plintanti

Dalyvavusiems spaudos konferencijoje ir pasivaikščiojime po parodą su jos kuratorėmis Laima Kreivyte ir Benedetta Carpi de Resmini buvo gera proga išgirsti pasakojimą apie kūrinius: sužinoti, kodėl jie pateko į parodą, patikslinti reikšmes. Su Resmini paaiškinimais didelė dalis pristatomų 7-ojo dešimtmečio Italijos menininkių kūrinių, atrodo, įgavo papildomą atspalvį, nes daug kur svarbus žodžių žaismas. Pavyzdžiui „susilieti su tapetais“ Tomaso Binga darbe reiškia būti nematomai, kol nevirsi „kulka“. Abu palyginimai susiję su antrinėmis reikšmėmis. „Susilieti su tapetais“ kilo iš pokyliuose lydint vyrą pasitraukimo į pakraščius, o šovinio tūta reiškia ir kulką. Ji atsiranda Binga eilėraštyje, kur lyrinė veikėja iš nematomos „aš esu popierius“ virsta galingu teiginiu ir iššauna. Eilėraštį abiem kalbomis aistringai perskaitė abi kuratorės. Be Resmini gal ir ne iškart susivoktume, kad menininkė savo vardą pasikeitusi į vyrišką – Tomaso, kas irgi yra pareiškimas. Kitoje salėje eksponuojamas darbas, kur ji pati save vedė.

Laimos Kreivytės komentarai apie lietuvišką dalį taip pat priminė tai, ką lengva užmiršti. Pavyzdžiui, kad Eglės Kuckaitės kūrinys atspaustas naudojant mikroschemoms taikomą technologiją ir tai moterų kelnaičių vidaus vaizdą paverčia tarsi „komunikavimo įrankiu“, o kūrinio pavadinimas „Iš lūpų, į lūpas. Goya“ (2004) nuskamba naujai. Dalį kūrinių pakomentavo pačios autorės.

Kreivytė pristatydama parodą akcentavo, kad „svarbiausias principas ir būtų dialogas, nes yra labai daug menininkių, kurios naudoja kalbą ir kūną, bet mums buvo svarbu, ar ji į tai įtraukia savo, kaip moters, identiteto formavimą. Čia svarbus sąmoningas kalbos, kaip įrankio, naudojimas. Rinkomės ikoninius darbus. Džiaugiamės, kad pavyko atrasti ir tuos darbus, kurie atrodė jau prarasti, pavyzdžiui, Karlos Gruodis kartoteką su dainomis apie meilę.“ Taip pat kuratorė atkreipė dėmesį, kas ši paroda eina kartu su pasauliu ta prasme, kad svarbiausiuose muziejuose ir rengiamose parodose yra tendencija naujai peržiūrėti palikimą skiriant daugiau dėmesio moterų kūrybai.

Ekspozicija turi konceptualių jungčių tarp lietuviškų ir itališkų kūrinių sekos struktūrą. Kiekvienas segmentas turi savo politinę / poetinę potemę, kuri irgi veikia asociatyviai. Pavyzdžiui „Jos pačios raidynas / A Vocabulary of Her Own“ yra perdarinys iš Virginijos Woolf „Savas kambarys“ („The Room of Her Own“). O „Kalba kaip užtaisytas ginklas“ turi priminti faktą, kad Valerie Solanas šovė į Andy Warholą ir pataikė. Dar Kreivytei (kuri yra ir poetė) šis pavadinimas primena Emily Dickinson eilėraštį „My Life had stood – a Loaded Gun“, kur gyvenimas lyginamas su neiššovusiu ginklu.

Ekspozicija pradedama nuo senų senovės – graikų skulptūrų reinterpretacijos (Suzanne Santoro) ir proistorės kaip matriarchato tvirtovės teigimo (Marija Gimbutienė), toliau Eglės Vertelkaitės pavidalu atsiranda balsas, atskirai sukurtas krikščionišką ikonografiją perdarantis „altorėlis“, Valerie Solanas žymųjį kūrinį interpretuojantys abiejų šalių kūriniai ir taip toliau. Stulbina kai kurių skirtingo laiko ir vietos kūrinių vizualus panašumas ir keliamų probleminių mazgų identiškumas.

Nors dalis kūrinių jau atrodo įveikę savo užduotis, didžiuma jų visgi yra ilgalaikė, pasikartojanti užklausa ydingai sistemai. Kad ir, pavyzdžiui, du kūriniai apie monumentus. Italų menininkė    Mirella Bentivoglio žodį „Monumentas“ suskaido, o po to sugriauna grafikos darbe (1968); Cooltūristės siūlo monumentus kišti į kojinę. Tai senas darbas (2005), bet, atrodo, niekas nepasikeitė... Su Valstybės šimtmečio minėjimu reikalai tik pablogėjo – visų siaubui, norima greituoju būdu urmu paklonuoti daugiau statulų, nors vis dar bloga nuo senų.

Paklausus, kodėl „M/A\G/M\A“ vadinama vizualaus meno projektu, Kreivytė sakė, kad šalia parodos bus ir videoperžiūros, ir audiovizualinės poezijos perklausos, kiti lydintys renginiai, todėl norėta platesnio apibūdinimo. Vėliau naujai išplėtotas projektas bus perkeltas į Romos širdyje, prie pat Trevi fontano, esantį Nacionalinį grafikos institutą.

Prieš parodą pavyko trumpai pasikalbėti su viena iš parodos kuratorių – Benedetta Carpi de Resmini.

Ar Jūsų pristatomos italų dailininkės sieja save su feminizmu?

Dauguma tiesiogiai susijusios su feministiniu judėjimu ar jo keliamais klausimais. Septintajame dešimtmetyje visoje Vakarų Europoje tai buvo aktualu, reikėjo spręsti daug svarbių problemų. Pavyzdžiui, Italijoje tuo metu skyrybos ir abortai buvo nelegalūs, moterys nejautė, kad priklauso sau. Ši paroda prasidėjo kaip noras rasti ryšius tarp dviejų skirtingų pasaulių. Tai ir skirtingas laikas: pristatomi Italijos dalies kūriniai sukurti 7-ajame dešimtmetyje, Lietuvos – 9-ojo antroje pusėje. Taigi juos skiria dvidešimt metų.

Klausiau taip todėl, kad Lietuvos dailininkės paprastai vengia sieti save su feminizmu tiesiogiai arba bent jau nėra feminizmo aktyvistės, nors gal ir sprendžia tuos pačius klausimus, kurie iškyla bandant suprasti savo identitetą. Pavyzdžiui, viena pirmųjų, ryškiausiai feministinę estetiką naudojanti Eglė Rakauskaitė yra viešai teigusi, kad nėra feministė. Nors jos ankstyvoji kūryba tiesiog tvoskia hierarchinės dekonstrukcijos jėga. Iš sąmoningų ir daug nuveikusių puoselėjant feministinę mintį galima išskirti Karlą Gruodis. Ko gero, didesnė dalis menininkių neišsižadėtų feministinės interpretacijos ir gal teigia tokias savo pažiūras. Tačiau itališkos parodos dalies menininkės ideologiškai angažuotos. Man įdomu, kad ir sąmoningas, ir „tylusis feminizmas“ įgauna gana panašią išraišką.

Italijoje mūsų aptariamu laikotarpiu feministinė pozicija buvo labai svarbi ir atvira. Menininkės jungėsi į grupes, jos kūrė specialius leidinius, kur visas dėmesys skiriamas moterims svarbiems klausimams. Pavyzdžiui, ši mažytė knygelė ekspozicijos pradžioje „Towards Your Expression“ (Suzanne Santoro) buvo išleista leidyklos pavadinimu „Moterų maištas“. Tuo metu moterims labai trūko viešo balso ir matomumo. Menininkės siekė tai pakeisti. Todėl mes ir tiriame kalbą, balsą bei kūną, nes rašymas ir kalba yra vienas svarbiausių įrankių ir ginklų siekiant mūsų teisių. Kalbėdamos su Laima supratome, kad Lietuvoje buvo svarbūs tie patys dalykai, nors jie pasireiškė kitais būdais ir aplinkybėmis.

Kiek šiuo atveju svarbu, kad tuo pat metu Amerikos meno scenoje feminizmas buvo ant bangos? Iš judėjimo išsirutuliojo performanso menas, būti feministe(-u) buvo patrauklu ir net madinga.

Taip, Italijoje irgi buvo patrauklu būti feministe. Dar svarbu, kad dalis reikšmingų menininkių buvo susijusios su abiem minėtomis šalimis. Suzanne Santoro, Amelia Etlinger atvyko iš JAV ir siejamos su abiem meno scenomis. Savo idėjas joms rūpėjo skleisti Italijoje.

Galbūt tuo metu JAV atrodė liberalesnė, o tradicinė Italijos visuomenė kūrė didelį pokyčių poreikį?

Galbūt, bet, žvelgiant giliau, JAV vis dar yra valstijų, kur legalu nužudyti žmogų. Kalbu apie mirties bausmę. Šiuo požiūriu Europoje žmogaus teisės ginamos geriau nei Amerikoje.

O ir prezidento rinkimai parodė, kad nemažą dalį amerikiečių balsų lemia pretendento lytis, o ne pasirengimas dirbti savo darbą. Kokia parodos pavadinimo kilmė?

„Magma“ yra žodis, kurio nereikia versti, visomis kalbomis reiškia tą patį. Magma reiškia galingą jėgą, kylančią iš žemės, kuri plečiasi ir yra karšta, nepermaldaujama. Ir tęsiasi laike performuodama paviršių. Mums tas tęstinumas buvo labai svarbus. O dar pavadinimas susijęs su labai reikšminga tarptautine menininkių paroda tokiu pat, tik grafiškai neišskaidytu pavadinimu, kuri vyko 1977 m. Veronoje (kuratorė Romana Loda). Dalis joje dalyvavusių menininkių pristatomos ir čia. Mums su Laima pasirodė, kad tai, ką mes norime daryti, irgi yra tąsa, o magma – labai galingas įvaizdis.

Galingas ir net nefališkas...

Taip, besiplečiantis. Tai irgi svarbu.

Magma pulsuoja karščiu, o ar jūsų pristatomos menininkės yra muziejinės vertybės? Ar tam tikra prasme perėjimas į kanoną nesuteikia progos vėl nustumti į užmarštį, tik muziejinę?

O taip – tai labai gerai žinomos menininkės. Ketty La Rocca šiemet pristatoma Venecijos meno bienalėje. Ji ir Maria Lai rodomos „Documentoje“. Gal yra kelios menininkės, kurios buvo primirštos archyvuose, bet dabar jos prikeliamos naujuose konteksuose.

Ar kuriant parodą siekta surasti panašius kūrinius?

Greičiau jau buvo noras rasti įdomiai tarpusavyje susisiekiančius darbus. Mus domino santykis. Dalis tikrai įdomių kūrinių atkrito, nes jiems nepavyko rasti geros partnerės. Labai stebino, kad kontekstai ir laikas skirtingi, o darbai kalba panašiai. Dirbome drauge su Laima, Romoje ir Vilniuje lankėme menininkes, kurias galėjome aplankyti. Abi siekėm gilesnio pažinimo ir supratimo. Mus labiausiai domino dialogo suradimas. Nebuvo lengva, bet tai teikė didelį malonumą.

Kokie atradimai Jus nustebino labiausiai?

Tai, kad kūrinių galia tokia pati, nors juos skiria dešimtmečiai.

Dėkoju už pokalbį ir tikiuosi, kad moterų galia augs ten, kur jos labiausiai reikia. Nesuvaldomai ir užtikrintai. O Lietuvos menininkėms linkiu susivokti, kad būti feministe reiškia ne ką kita, o tai, kad remi pamatines žmogaus teises.