Save stebintis atvaizdas

Patricijos Jurkšaitytės tapyba visada yra rebusas. Gerai žinomi jos pertapyti pripažintų meistrų kūrinių interjerai be veikėjų, tušti kurortai, sendaikčių krautuvės, primenančios prasmę ir herojus praradusius olandiškus portretus. Jurkšaitytė mus verčia atlikti atminties pratimus ir aptikti tuštumą, kuri atsiveria praradus prasmę. Bet koks grožis ir bet kokia klasika, bet koks žymumas ir bet kokio realumo tapyba tampa tik vidinės tuštumos išklotine.

Šį kartą pritemdytoje ŠMC salėje raudonomis sienomis rodomi dvylika jaunų moterų portretų. Jau eksponavimo paslaptingumas, lyg buvimo kokio nors kūno viduje (nes raudona čia kraujo spalvos), duoda užuominas, kad esame kviečiami į šešėlinę zoną, psichologijos žodžiais kalbant – į pasąmonės sferą. Paveikslų rodymo scenografija kinematografiška. Dėl grėsmės nuojautos ir merginų stebeilijimosi mintimis perbėga „Tvin Pykso“ miestelio šmėklos. Tačiau atvaizdų siauro diapazono koloritas, centrinė minimalistinė kompozicija ir, svarbiausia, nutapyta, bet kaip tikra atrodanti marmuro briauna kiekvieno portreto apačioje veda mus į kitą laiką. Autorė anotacijoje sako – Renesansą. Tačiau galima sakyti – ir į visus paveikslus, kurie rodo vaizdavimo sąmoningumą, patys sako „aš esu paveikslas“.

Ši maža briaunos detalė Jurkšaitytės „Nacionalinę portretų galeriją“ paverčia rebusu. Ji kuria iliuziją, kad tai, kas nutapyta, yra tikra. Tai sėja abejonę žiūrovui. Ranka norisi paliesti ir įsitikinti. Tačiau moterys labiau panašios į šmėklas. Jos panirusios į save. Jose žioji menininkės vis medžiojama tuštuma. Portretai buvo tapomi kelerius metus, neįprastu būdu. Pozuojančios buvo sodinamos priešais veidrodį, o iš kitos perregimo veidrodžio pusės dirbo autorė. Šis išradingas tapymo įrenginys eksponuojamas atskiroje patalpoje. Kiekvienas gali išmėginti tą keistą jausmą, kai jauti, jog esi stebimas, bet matai tik save. Todėl savęs persekiojimas tik paaštrėja, nes nematomo buvimas šalia kursto vidines baimes.

Šalia tikroviško ir šmėkliško prie rebuso prisideda garsas arba garso instaliacija (Vyto Rasimavičiaus) ir serijos pavadinimas. „Nacionalinė portretų galerija“ siūlo galvoti apie visuotinius didvyrius, o čia matome tik dėl patiriamos būsenos suvienodėjusias moteris. Nors vienas žurnalistas netruko atpažinti ir pranešti, kad „Scenos divos apsinuogino renesanso veidrodyje“, portretuose nebuvo svarbus konkretumas, atvirkščiai – menininkė taikosi į tai, kas labai svarbu, nors nematoma ir į jokias galerijas nepatenka.

Kartą labai nustebau, kai vienoje iš Patricijos parodų išgirdau komentarą, kad jos kūriniuose trūksta perspektyvos tikslumo. Ir šį kartą pasikalbėjusi su išmanančiais gavau suprasti, kad piešinio technikai yra kur tobulėti. Žinau, kad autorė ir pati mano, jog būtina tobulintis, todėl yra samdžiusi piešimo mokytoją. Nustebau, nes niekada apie tai nepagalvojau, man visada atrodė, kad Jurkšaitytė pirmiausia veikia per idėjos šuolį: ji išardo, perdaro, pastebi, įžvelgia. Tokiais atvejais iš atvaizdavimo užtenka atpažįstamumo. Nemanau, kad autorės tikslas būtų varžytis su realizmo ar kitokio tikslaus piešinio meistrais. Jų paklausčiau, ar pajėgtų varžytis su Patricija minties raiška?

Atsakymus paliksiu svarstyti menininkams. O menas, manau, neturi būti varžybos. Parodos – tai greičiau susitikimai. Jurkšaitytė visada pakviečia kur nors toli ar giliai. Moterys, kurias dabar galima sutikti Šiuolaikinio meno centre, neša liūdesį, kuris atliepia visus vienumoje išgyvenamus siaubus. Tai savaip susisieja su gretimoje salėje esančia Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“. Todėl ekspozicijoje būti yra šiek tiek sunku. Ar kaip tik tai nėra Jurkšaitytės meno poveikio stiprumo įrodymas?

Paroda veikia iki kovo 8 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2,  Vilnius)
Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.