Ankstesnės savo parodos anotacijoje minėjau, kad gimiau Vilniuje, pirmoje tarybinėje ligoninėje, rašiau, kaip ir kodėl mano kūrybinės ambicijos ir pastangos galiausiai suėjo į fotografiją. Nors esu studijavęs kiną ir noras tapti žymiu kino režisieriumi ne kartą savaip tempė likimo pavadžius, tačiau vis nugalėdavo fotografija. Ir tai baisu, nes ta nelemtoji moteriškė man taip lengvai nepasidavė. Ligą reikėjo gydyti pradžioje, o dabar jau į paviršių išplaukė visos šio negalavimo pasekmės...
Prie savo gyvenimo aprašymo pridėčiau dar, kad esu gimęs ne vienintelį, bet mažų mažiausiai tris, o gal ir keturis kartus. Tai irgi tapo mano biografiniu faktu. Paskutinis gimimas įvyko, kai man sukako 41 metai. Kas prisimena save iki gimimo? Reti individai. Taigi ir aš beveik viską pamiršau, išskyrus tėvus, mokyklą, studijas šen ir ten bei daugumą savo šunų, kuriuos vedžiodavau Vilniaus gatvėmis ir paupiais. Gal dėl to aprašinėti savo biografijos faktus, vadinamąjį „curriculum vitae“, visuomet būdavo nuobodi kankynė. Na, nuo ko gi pradėti – nuo pirmojo ar antrojo gimimo? O gal nuo trečiojo? Ir dar nežinia, ar būsi teisingai suprastas...
Ne, negimiau su fotoaparatu rankose, bet nuo jaunystės su juo nesiskirdavau. Išvykęs į užsienį, į darbą be savo aparato „Leica“ nevaikščiojau, vis kažkokiu savotišku būdu mėginau realizuoti du savo egzistencijos principus – suvokti daiktų tvarką ir išspręsti savo vidines problemas. Ir turiu drąsos teigti, kad esu tas laimingasis, kuriam pavyko realizuoti ir viena, ir kita. Saviraiškoje, sakyčiau, išsisprendė tai, kas atitiko mano išorines vertybes. Neutralizavosi ir vidinės dramos. Visas gyvenimas pavirto kažkokia lengva ir malonia egzekucija, kurioje aš pats beveik jau ir nedalyvauju... Ir visai nesvarbu, ar mano arba kito žmogaus fotografijos geros, ar blogos. Fotografija aktualizuojasi matymo procese ir pats šis begalinis procesas atsispindi fotografijoje. Matyti, pastebėti galima viską – ką tik sugebi ir nori įžiūrėti. Vienus domina spalvota, kitus nespalvota fotografija, vieni įžiūri tonų ir spalvų žaismą, kiti aktualizuoja veiksmo fiksavimą. Visko neaprėpsi, pasirenkama tema. Bet net ir šio ribotumo galimybės formaliai begalinės.
„Why stop the time?...“ – kartą uždavė klausimą žurnalistui vienas Afganistano provincijos gyventojas. Vienaip ar kitaip fotografija save pateisina, jei, žinoma, nesi banalus ir iš begalinės meilės sau nepaveiksluoji vien tik savęs ir serviruotos lėkštės restorane, į kurį užklydai.
Fotografija – at contra. Gyva, ji intriguoja, verčia veikti, nes kiti dalykai nedomina ir tiek nesužavi. Nei tikslieji mokslai, nei kalbos, nei kinas manęs taip nedomino. Praeitis nuobodi, nes visa, kas buvo, susieina į tai, kas yra. Ir tas dabarties momentas yra esminis gyvenime. Juk nesakysi moteriai, kurią myli, kad tu ją mylėjai. Tai bus neaktualu – tu paprasčiausiai sumeluosi.
Fotografijoje neįmanoma sumeluoti. Bet koks dirbtinumas ir manipuliacijos joje matyti. Suprantama, tikrovė nėra vien juoda ir balta. Ji ir nespalvota. Kuo mažiau savęs. Beveik visuomet nugali kadro etika ir estetika. Profesionalas, mano galva, skiriasi nuo ne profesionalo tik tuo, kad vengia perdėtai sureikšminti save mene, kurį jis kuria. Nujausdami, kad mūsų tikrovė sąlygina, vis dėlto sugebame ją atskirti nuo mėgdžiojančių jos falsifikacijų. Vadinasi, mes žinome „tikrąją tikrovę“.
APARTMENTS ir šios kelios nespalvotos fotografijos yra mano aktualijų „live streem“ atspindys. Kaip jau minėjau, nemėgstu praeities, fiksuotų reziumė. Nors... Tebūna ši paroda savotiškas mano kuklios kūrybinės veiklos apibendrinimas.
Apie autorių
Aleksandras Šiekštelė gimė 1958 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje. Baigė Vilniaus technologijos technikumą, Bornholms folkehøjskole (Bornholmas, Danija), Film Colledge (Ebeltoft, Danija). Nuo 1989 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Surengė šias personalines parodas: Dailės akademijoje (Vilnius, 1985 ir 1987 m.), galerijoje „Arka“ (Vilnius, 1989), Fotografijos galerijoje (Vilnius, 1990), Bornholmo bibliotekoje (Rønne, Danija, 1991), Centrinėje bibliotekoje (Kopenhaga, 2003), Brøndby Strand bibliotekoje (Kopenhaga, 2003), „Darijaus galerijoje“ (Vilnius, 2012). Autoriaus fotografijų turi Lietuvos dailės muziejus (Vilnius), Lietuvos fotomenininkų sąjunga (Vilnius), privačios kolekcijos Niujorke. Išleistas A. Šiekštelės fotografijų albumas „Keturi metų laikai. Ruduo. Fotografijos“ (Vilnius, 2002).
„Prospekto“ fotografijos galerija, Gedimino pr. 43, Vilnius.
Darbo laikas: II–V 12–18 val., VI 12–16 val. Tel: +370 5 2618338