Moters figūra čia laukianti (bet sau-pakankama) realybė. In ir Jang santykį įkūnija priešinternetinė estetika: veikiantieji asmenys, ergo, yra nevirtualūs, todėl realūs – jais galima tikėti.
Ji – objektas, iškirptas iš tamsos ir panardintas į žvaigždynų šviesą, tam, kad jos bruožai lėtai taptų šiame ryškale matomais.
Figūros neturi rūbų (ir ribų): jos yra grynoji, aptaškyta dažais, emanacija (ar poezija) – tarp ir virš spalvos eilučių.
Žirgas – moteris, perlinė višta – moteris, rožė – moteris, moteris – leopardas... Atsargiai: čia aukšta gamtinė įtampa – mūsų akyse kuriamas dar vienas kosmosas.
Laikas? Ievos. Erdvė? Tuštuma. Veiksmas? Sugrįžimas į prieštvaninį sapną (arba įsčias).
Tai slaptoji, pirmąsyk pavaizduota, dar vienos pirmosios Moters (ar meilės) istorija.
Šios moterys primena gerves; jos skrenda trikampiu, kuris, kaip ir ovalas – būdingas moterų formoms – sengraikiams primindavo raidę D (Δ ).
O jei dar prisiminus, kad esą, Šv. Kolumba, „gervių šventikė“, kai kurias moteris pavertė gervėm, tad kodėl nebūtų įmanomas ir atvirkštinis – Daivos – variantas?
Balandžio 1 d. 18 val. Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) bus atidaryta Daivos Kairevičiūtės paroda „Piešiniai–sonetai“. Paroda vyks iki balandžio 15 dienos.
