Kolumbijos tapytojo Ernesto Fidel Romero Bayter parodos „Extracomunitario“ atidarymas įvyks balandžio 2 d. (trečiadienį) 17.30 val. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono 11, Vilnius).
Šioje parodoje eksponuojami tapybos darbai – tai savotiškos autoriaus refleksijos svetimšalių tapatybės, migracijos, integracijos klausimais.
Paroda veiks iki balandžio 21 d. (galerijos darbo laikas I–IV 8.00–17.00, V 8.00–16.00)
„Žmogus sumano nupiešti pasaulį. Metams bėgant, jis užpildo erdvę provincijų, karalysčių, kalnų, užutėkių, laivų, salų, žuvų, kambarių, instrumentų, dangaus kūnų, arklių ir žmonių vaizdais. Ir tik prieš pat mirtį suvokia, kad šių griežtų linijų labirintas sudaro ne ką kita kaip jo paties veido paveikslą.“ (Jorge Luis Borges)
Mano paveiksluose vaizduojami žmonės, ieškantys savo tikrosios tapatybės ar bet kokia kaina siekiantys ją apginti. Tai portretai imigrantų, svetimšalių, gyvenančių ne savo tėvynėje. Atsidūręs priešais veidą žmogaus, nuėjusio visą imigracijos kelią, nuolat savęs klausiu tų pačių dalykų, kurie visada galiausiai veda prie tų pačių klausimų: kas šį žmogų paskatino migruoti ir kokios buvo to priežastys ir pasekmės; kaip įmanoma užčiuopti esmę žmogaus, kuris visą laiką jaučiasi lyg be konteksto, lyg esąs ne savo vietoje; kaip įamžinti jausmą, jog esi svetimas?
Šiuolaikinėje visuomenėje galima kelti begalybę klausimų, susijusių su prarastos tapatybės ir priverstinės migracijos tema. Tapatybės sumaištis užkoduota terminu extracomunitario (ital. ne Europos Sąjungos pilietis), skirtu apibūdinti asmenims, kurie neturi Europos Sąjungos pilietybės. Žodis kilęs iš Italijos, kur XX a. devintajame dešimtmetyje jį pradėta vartoti kalbant apie šalyje gyvenančius imigrantus ir norint pabrėžti jų kitoniškumą nuo vietinių gyventojų. Terminas extracomunitario diskriminuoja vietines bendruomenes ir heterogeniškas žmonių grupes, jas apibūdina kaip „nelegalias“, „nepatikimas“, „slapukaujančias“, apgaubtas troškimo viską griauti, tačiau visgi nematomas. Šį žodį, kuris italų kalboje vartojamas neigiama prasme, aš vartoju kaip pavadinimą kiekvienam savo paveikslų, norėdamas parodyti ir pabrėžti kiekvieno vaizduojamo asmens svarbą, taip tarsi perkeldamas jį į Italijos visuomenės kontekstą, sugrąžindamas jam prarastą statusą, panašiai kaip klasikinė tapyba akcentuoja ir iškelia į šviesą religines ar personažų gyvenimo istorijas.
Kiekvienas individas mano portretuose izoliuotas, atskirtas nuo konteksto taip, kaip atskirtas nuo visuomenės yra imigrantas. Suprantama, laikas turi įtakos chromatinei spalvų gamai, tai vėliau dažnai pakeičia pradinį paveikslo spalvinį variantą. Lygiai tas pats nutinka su asmeniu ekstrakomunitaru, kuris anksčiau ar vėliau asimiliuojasi su jį įtarinėjančia visuomene, pasikeisdamas ir prisitaikydamas bei tapdamas tokia pačia jos dalimi -- skirtumo įžiūrėti tiesiog nebeįmanoma.
Visa tai susieta su mano mėginimu įamžinti tapatybę ir svetimšalio žmogaus permainą; tai, kaip kažkurią akimirką jis pasikeičia, priimdamas savo besikeičiančią tapatybę pasaulyje be jokių sienų ar ribų.
Romero Bayter
