AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Raudono kilimo magija

Dano Aleksos „Norvegiška utopija“ projektų erdvėje „Malonioji 6“

Kęstutis Šapoka
Nr. 12 (1073), 2014-03-28

 

„Vadinkite mane laisvai samdoma menininke! Turiu talentą kurti grožį ir noriu pasidalinti juo su Jumis (...).

Dar besimokydama vidurinėje mokykloje negalėjau apsispręsti kuo būsiu užaugusi, nes sekėsi viskas. Labiausiai patiko dailė. (...) Netruko prašymų padaryti makiažą vakarėliui, išleistuvėms. Įvertinta ir palaikoma aplinkinių nusprendžiau savo talentu dalytis (...) Savo tinklapį „Raudonas kilimas“ taip pavadinau ne atsitiktinai, o tam, kad kiekviena mano būsima klientė žinotų, ko gali tikėtis – tik pačio šauniausio makiažo, malonaus ir profesionalaus bendravimo, susižavėjimo ir komplimentų iš aplinkinių lyg ką tik nužengus nuo raudono kilimo...“ (http://www.raudonaskilimas.com)
 
Savo recenziją pradėjau nuo šio internete rasto teksto ne atsitiktinai, o todėl, kad Danas Aleksa projektą pradėjo irgi nuo raudono kilimo, tik ne „nužengęs nuo jo“, o po juo gulėdamas. Jis irgi sulaukė susižavėjimo ir komplimentų. Tiesa, kai kurie lankytojai nedrįso žengti į vidų, nes patalpos grindis uždengęs raudonas kilimas akivaizdžiai buvo kažką užklojęs ir tas „kažkas“ po kilimu kartais judėjo.
 
Man atsitiko kiek kitaip, nes tiesiog pamaniau, kad Danas Aleksa kilimą sulamdė, suglamžė, „pašiaušė“, sujaukdamas įprastą socialinių ritualų rutiną, kad „žengimas kilimu“ nebūtų toks patogus. Taigi tiesiog įsitaisiau kitos patalpos kampe, stebeilydamas į Aleksos videoprojekciją, kurioje jis balsu norvegiškai skaitė tekstą apie save ir savo kūrybą. Ir tik tada, kai priėjo Dainius Liškevičius ir ėmėme kuždėtis, kad galbūt reikėtų šiek tiek pagarsinti videoprojekcijos garsą (nes per susirinkusiųjų šurmulį buvo prastokai girdėti), pradėjau dairytis paties Aleksos, galbūt jis pagarsins... Tada kažkas iš stovėjusiųjų šalia parodė į nemažą „raukšlę“ kilime gretimoje patalpoje ‒ projekto autorius guli va ten, po kilimu...
 
Taigi, Aleksos projektas apie save patį, menininko statusą, apie buvimą nebūnant ir nebuvimą būnant (taip pat ir meno sistemoje). Aleksa norvegų kalba skaito tekstą apie save ir savo kūrybą. Daugeliui mūsų (o gal ir pačiam menininkui) nesuprantamos kalbos vartojimas paverčia monologą iš dalies egzotišku, iš dalies beprasmišku. Galbūt Aleksa rimtai aptaria savo gyvenimą ir kūrybą, o galbūt žavisi savimi kaip ta tūpa mergaitė įvadinėje citatoje. Nežinios ir nenorėjimo žinoti (gal dviprasmybės) elementas yra Aleksos (video)performanso esmė.
 
Beje, menininkas paskutinių kelerių metų kūryboje dažnai gvildena (savo) socialinio statuso, tapatumo platesne prasme klausimus. Jo kūriniuose dažnai klausiama „kas aš esu“ apskritai ir „kas (n)esu“ socialinėje ir/ar institucinėje meno sistemoje.
 
Žinoma, klausimas veikiau egzistencinis ir retorinis, nei reikalaujantis tiesmuko ir/ ar radikalaus atsakymo. Aleksos performatyvumas veikiau rytietiškas ‒ nesiekiantis „dekonstruoti“ ar „paaiškinti“. Jo paskutiniai (video)performansai minimalistiniai, subtiliai įsiterpiantys į aplinką arba tiesiog joje beveik ištirpstantys.
Socialinė / institucinė sistema Aleksos kūriniuose yra tarsi nereikšmingas fonas (namai, galerija, prekybos centras, gatvė) ar tiesiog „užuomina“, kaip viename iš videoperformansų, kuriame Aleksa perplaukia Nerį kažkur per vidurį tarp Baltojo ir Pedagaškės tiltų, trumpam tarsi atsitiktinai šmėsteli Edukologijos universitetas ir Nacionalinė galerija... Tačiau tariamai nereikšmingos socioideologinės smulkmenos vis dėlto yra svarbios: „Krantinėje esantys objektai reikšmingi ne tik miesto urbanistiniame peizaže, bet ir visuomeniniame gyvenime. Čia išsidėstę istorinio paveldo objektai, taip pat pagrindinės institucijos, tarp kurių ir muziejai, atspindintys šalies kultūrinę raidą. Plaukdamas per upę, tarytum tampu jos dalimi ir tokiu būdu suvokiu savo laikinumą šioje erdvėje, o gal atvirkščiai – kertamos erdvės laikinumą.“ (http://www.letmekoo.lt/artists/danas-aleksa)
 
Aleksos projekte „Norvegiška utopija“ socioideologinis kontekstas patirpdytas dar labiau ‒ eksponuojamose dviejose fotografijose matomi peizažo (matyt, norvegiško) atspindžiai vandenyje, norvegiškai, t.y. svetima kalba, skaitomas tekstas taip pat simbolizuoja svajonę ar patrauklią idėją, kuri dėl įvairių priežasčių nebus įgyvendinta, netaps savastimi: „Norvegijos šiaurėje esu buvęs keletą kartų. Mane sužavėjo šio krašto gamta bei socialinis klimatas. Kartais pagalvoju, kad kalno papėdėje prie vandenyno galėčiau praleisti likusį gyvenimą. Tačiau suvokiu, kad galutinis siekis slypi ne šiaurietiškos gamtos grožyje, o nore pabėgti nuo rutinos. Todėl nujausdamas, kad rutina mane pasieks bet kur, renkuosi šią idėją išsaugoti kaip utopiją, į kurią mintimis galiu persikelti kada beužsigeidęs.“ (http://www.letmekoo.lt/dano-aleksos-performansas-norvegiska-utopija-maloniojoje-kovo-22-d)
 
Aleksa tarsi koks senovės išminčius stebi aplinką, visuomenę ir save joje. Vis dėlto konkretesnis socioideologinis kontekstas neišnyksta visiškai. Po raudonu kilimu (jei sukeistume vietomis porą raidžių, išeitų „likimu“) gulintis menininkas – gana sarkastiška užuomina.
 
Raudonas kilimas ‒ legitimacijos simbolis, bet ant jo stojantys žiūrovai, kolegos menininkai, dailės kritikai (-ės) etc. turi spraustis kilimo ir patalpos pakraščiais arba tiesiogine žodžio prasme peržengti per „nematomą Aleksą“ ‒ didžiulę judančią pūslę kilime, gal kažkokį išsipūtusį nepilnavertiškumo kompleksą, ‒ galbūt tyčia ar netyčia užminti, užgauti, netgi įspirti...
 
Taigi, Aleksa performansu po raudonu kilimu ir norvegišku tekstu ne tik kalba apie „svajonę“, „utopiją“, bet ir nepiktai parodijuoja (ir mūsų) meno sistemą, kartu šiek tiek pasišaipo iš savęs, tarsi sakydamas, kad neverta per daug susireikšminti „amžinybės“ akivaizdoje.
 
Dano Aleksos projektas „Norvegiška utopija“ vyko kovo 22 d. LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“ (Malonioji g. 6, Vilnius)

 

 

Į viršųĮ VIRŠŲ