Rugsėjo 16 d., pirmadienį, 16 val., Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44) atidaroma Arvydo Martinaičio paroda „Spalvų zona“.
Dalyvaus Arvydas Martinaitis, VDA prorektorius prof. Arvydas Šaltenis, galerijos vadovė dr. Ramutė Rachlevičiūtė. Galerijos darbo laikas I-VI 12.00-18.00 val., tel. 8 5 2612094, daugiau informacijos mob. tel. 8699 19961
Paroda veiks iki rugsėjo 28 d. 17 val.
Apie autorių ir parodą:
Kiekvienais metais intensyviai dirbdamas tapytojas Arvydas Martinaitis (g. 1971) mums vis pristato pačius naujausius savo darbus. Ir šiemetinis „derlius“ – ne išimtis, darbų daug, su kiek pakitusia stilistika, ir jie, žinant tapytojo dešimtmečio kūrybos įvairovę, priverčia nustebti.
Anksčiau Arvydas mėgo įvairaus formato tapybinę drobę, ją pasirinkdavo vertikalią, horizontalią, įprasto „plenerinio dydžio“, kamerinę ar didesnę. Išmatavimai buvo įvairūs – tiesiog rinkdavosi tinkamiausią savajai istorijai išdėstyti. Šiemet tapytojas (išskyrus kai kuriuos plenerinius gana ryškius kamerinius peizažus) pasirinko sąlyginai labai didelius formatus, sudurstytus iš kelių drobių, taigi kraštinės siekia daugiau kaip metrą ir du.
Darbai tapyti ekspresyviai, jų centrinė kompozicija abstrakti, iš gausybės raibuliuojančių spalvų dėmių susiformavę chaotiški pavidalai (žiūrovo įsivaizduojami arba paties tapytojo kur ne kur specialiai grafiškai nubrėžti) sudaro įvairialypės, tirštos ir daugiasluoksnės minios įspūdį.
Ir tikrai, nuo nejaukios tuštumos pojūčio tapytojo darbai nutolę šviesmečiais, veikiau viskas atvirkščiai: pripildyta erdvė, kad ir tamsesnių, drastiškesnių spalvų, „apsunkusių“ pavidalų, prieš mūsų akis veriasi kaip ir paties tapytojo temperamentas – labai optimistiškai ir nuotaikingai. Ši gausybė – tarsi nuotykis, galimybė ir sau išsirinkti iš paveikslo fragmentą, vietą, į kurią žvelgdamas galėtum pamąstyti ne tik kaip tai padaryta, bet ir kam, dėl ko tai daroma.
Kai kurios Arvydo abstrakčių darbų vietos, dažniausiai, patys paskutiniai – viršutiniai sluoksniai yra užliejami ne tapybiniais, o statybose naudojamais dažais. Statybinius dažus, jų blizgesį ir „aklą“, lygiai užliejamą paviršių mėgo ne vienas tapytojas, pirma, aišku, išbandęs pustonių ir atspalvių gausą dažų sluoksniuose. Štai kaunietis abstrakcionistas Vytautas Povilaitis (1927–2009 ) paskutinius savo darbus brūkšniuodavo baltais grindų dažymui skirtais dažais, taip tarsi užbraukdamas savo ankstesnius tapybinių prasmių kodus. Ir šiuolaikiniai menininkai, kaip senieji modernistai, nesibodi išbandyti visas priemones, kurios tik suteiktų „gyvybės“ tapybinei drobei arba pakeistų ankstesnius tradicinius uždavinius.
Šią vasarą sukūręs daugiau nei dešimt didelių abstrakčių drobių, Arvydas dalį jų parodė savo darbe, fakulteto pastate. O išbaigtą darbų parodą rugsėjo mėnesį Vilniuje, galerijoje „Akademija“, sudarys maždaug 2011–2013 m. tapybos darbai. Kelerių metų tapyba sujungia viską į apmąstymų ir eksperimentų kelią. Dar 2011 m. tapydamas „Vakaro nuotaiką“ ar „Spalvų zoną“ autorius mėgavosi erdviniais planais ir smulkiomis detalėmis. Pasitelkęs ryškias spalvas dėliojo tarp tvarkos ir chaoso pasiklydusį fantastinį miestą. O 2012 m. „Judas Barabas ir mėlyna“ darbe jau dominuoja stori ir platūs potėpiai, 2013 m. abstrakčius Arvydo paveikslus „uzurpuoja“ juostos („Akordas“, „Chaos idėja“, „Klaidos sunaikinimas“, „Upė Nemunas“ ir kt.).
Dabar, galima sakyti, padėtį kontroliuoja nebe smulkūs, nors svarbūs kontūrai, o labai dideli, bėgantys, srūvantys į begalybę išsiliejimai. Dėl to ir prisireikia kitokių dažų ir kitokio potėpio, t.y. nebe potėpio, o liejimo. Didelius formatus tapytojas kuria nebe stačiai, ne kaip molbertinę tapybą, o ant žemės, turėdamas suvaldyti ne tik pasikeitusią padėtį, dydžius, bet ir spalvas. Spalvos tekėjimas, susiturėjimas, susidūrimas ir virtimas kažkuo kitu, chaotiškais pavidalais – ir yra ta nuolatinė gyvenimo žaismė, kurią pristato mums tapytojas.
Kristina Budrytė-Genevičė
