Prasmė triumfuoja prieš beprasmybę

 

Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba yra daug kam iki šiol psichologiškai per sunki, nes akivaizdu, kad autorė buvo įveikusi mirties baimę. Ji nebijojo tirti savo skaudulius, galėjo išbūti šalia operuojamo, tvarstomo ar visai apleisto mirčiai žmogaus ir vėl grįžti (!) prie skaudančio ir atstumto. Kūnas ją domino ne kaip forma. Nerasite lavonų, tik tuščias lovas, apklotų išnaras, atgyjančias klostes. Jaučiantis ir gyvas žmogus buvo dailininkės įdėmaus žvilgsnio objektas. O jam pavirtus į stoką, dėmesys perkeliamas į tą stoką jaučiantį. Ne kaltė, ne gailestis, o drąsa matyti čia svarbiausia. Gal net stiprybė ir išmintis. Laisvė.

 

Buvusi tremtinė nepabijojo tapti ryškia nepritapėle. Gal todėl jos kūryboje toks dažnas atsuktos nugaros motyvas. Kaip rašo Bernardas Gailius, „susidarė keistas paradoksas – politiniai kaliniai ir tremtiniai buvo laisviausi žmonės visoje Sovietų Sąjungoje“ (cituota iš Danutė Gailienė, Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 206). Dabar jūs turite teisę sakyti – taip, ji buvo puikus, daug išgyvenęs žmogus, bet tu dar nieko nepasakei apie meną, juk asmens stiprybė meno kūrinio gerumo negarantuoja. Tuomet atsakyčiau, kad turite būtinai pamatyti parodą, nes ten paaiškėja keli labai svarbūs dalykai.  

 

Visų pirma tampa akivaizdu, kad jos kūryba atsiskleidžia per visumą. Be konteksto vienoje ar kitoje reprodukcijoje jos, sakykim, asambliažas atrodo tiesiog kaip keistas kūrinys. Net nesuprantamas ir svetimas. Tačiau bendroje ekspozicijoje matyti, kaip menininkė nuosekliai laužo paveikslo rėmą („Be pavadinimo“, 1966), kaip jai vis negana plokštumos („Lova. Triptikas“, 1987), kaip ieško antro dugno („Autoportretas“, 1972) ir judant kintančio vaizdo („Erdvinis asambliažas“, 1987). Tada minimalistinis, architektūros kalba šnekantis objektas tampa konceptualios mąstysenos apraiška. Ezopas dar niekada nebuvo toks intelektualus.

 

Rožanskaitei viskas turi prasmę. Jei vaizdai reikalingi tam, kad nematomus dalykus (reiškinius, potyrius, jausmus ir kt.) paverstume forma ir taip atsikratytume įkyraus neaiškumo, tai ši menininkė, regis, turėjo labai daug to, kas privalėjo būti įvaizdinta. Aštuntojo dešimtmečio kosminės abstrakcijos man labiau primena maitojamo vidaus vizualizaciją. Taip galvoti skatina ir 1972 m. abstraktus, erdvinis autoportretas, panašus į kitus abstrakčius kūrinius. Trauminės psichologijos požiūriu, ji labai toli pažengusi. Daug toliau nei savo stigmų, žaizdų ar nuobodulio rodytojai. O tas toliau yra gedėjimas, perdarymas, prasmės sukūrimas.

 

Kad ji nėra literatūriška, tikėtina, tapo aišku apžiūrėjus asambliažus. Na o didžiulėse ir mažesnėse drobėse, kurias galima klasifikuoti kaip figūrines kompozicijas (terminas vėl žadina sovietinius vaiduoklius), naratyvas nelinijinis, čia pasakojimo laikas yra tarp dabar, amžinai ir niekada. Tai vidinis laikas. Menininkės paveiksluose egzistuoja nuo fizikos dėsnių nepriklausoma meninė tikrovė. Be turinio, dėl kurio ji visada bus mano asmeniniame pasaulio teisuolių sąraše, menininkė atsiskleidžia kaip visiškai konceptuali mąstytoja, nes vaizdo gebą reikštis suvokė neplokščiai. Paaiškinsiu.       

 

Rožanskaitė savo tapyboje jungia kelias vaizdo sampratas. Šia prasme ji tarpdiscipliniška. Jai reikia ir ikonos langiškumo (kad į tave pažvelgtų iš anapus), ir fotografijos mirtingumo (kad atsimuštum į buką dokumento dugną), ir šalto mokslinio antžmogiškumo (be aparato neįmanomas priartinimas), ir šilkografijos perregimumo (efemeriškas ekrano efektas), ir skulptūros trimatiškumo (dažo krūtingumas, ertmės ir judrios perspektyvos), ir kino magijos (skirtingų perspektyvų montažas). Visa tai menininkė derina vieno paveikslo plokštumoje. Visad palieka nuorodą (koks nors kvadratas, papildomas mastelis, plyšys), kad ši tikrovė yra netikra, dviguba, suardyta. Jos kūrinių struktūros apibūdinimai sutampa su kritiškais sovietinės visuomenės įvardijimais. Nepaisant tokios meninės tikrovės sukeliamo šleikštulio, man visiškai paslaptingu būdu Rožanskaitės darbuose prasmė triumfuoja prieš beprasmybę. Gal dėl to, kad nematoma ir pamatyta neteisybė vis dėlto skiriasi iš esmės. Arba todėl, kad vujaristinis žvilgsnis paverstas atjaučiančiu. O tai jau kanoninės, vyrų rašytos dailės istorijos nepaisymas. Praktiškai reprezentacijos tradicijos sabotažas.

 

Didžiojoje Nacionalinės dailės galerijos salėje parodos ekspozicija, parengta kuratorės Laimos Kreivytės ir architektės Julijos Reklaitės, nokautuoja. Ne tik dėl visumos, kuri sužaižaruoja regimais tarpusavio ryšiais, ne tik dėl paveikių kūrinių mastelių ir ne tik todėl, kad galima pasijusti taip, lyg pirmą kartą pamačius didelį rinkinį ryškių spalvų flomasterių, bet pirmiausiai todėl, kad tarsi patenki į paveikslo vidų. Milžiniškos ryškių spalvų – geltonos, raudonos, žalios, mėlynos –plokštumos kuria Rožanskaitės darbams analogiškas perspektyvas. Žiūrovas neturi jokių šansų neįsitraukti, nes pasijunta įvykio personažu. Atskiros architektūrinės įlankos suformuoja kelias intymias erdves, kur panosėn prikišami pagal temas sugrupuoti darbai. Tai padeda pamatyti. Pamatyti iš tiesų, ne tuo sienos paviršiumi klajojančiu žvilgsniu. Perspektyvos ir papildomos erdvės savo beveik smurtiniu įtaigumu rodo, kad Kreivytė su Reklaite menininkės kūrybą suvokė struktūriniame lygmenyje. Parodos dalys – „Tarp kosmoso ir abstrakcijos“, „Medicininės erdvės“, „Kita veidrodžio pusė“, „Kančios stotys“, „Asambliažų architektūra“, „Etnografinis žvilgsnis“, „Ekologinė klausa“ – papildytos kūrybos medžiaga: piešiniais, nuotraukomis. Tai padeda perprasti, iš kur kuris vaizdas atkeliauja, kaip yra transformuojamas. 

 

Esu ir anksčiau pastebėjusi, bet niekada taip akivaizdžiai, kad klostės, draperijos arba susirangęs audinys Rožanskaitės kūryboje gali tapti beveik bet kuo: kosminiais procesais, kaustančiu ligos patalu, gydančiu tvarsčiu, tėviškės dangumi, abstrakcijos dinamikos šaltiniu. Klostes patiriame per odą. Lytėjimas neturi atstumo, kaip ir menininkės kūrybos turinys. Toks nepakeliamas ir gyvybiškai svarbus.

 

Kartais pamąstau, kokia būtų buvusi Rožanskaitė, jei nebūtų turėjusi laikytis santūriai? Juk kalbantis su ja buvo matyti labai aiški, rišli ir nesvyruojanti pozicija. Jei ji sugebėjo būti drąsi ir ištikima sau prieš visus „fizikos“ dėsnius (anuomet moterų tapyboje niekas nelaukė, sovietmečiu, pabėgusi iš tremties, per daug triukšmauti negalėjo), kas ji būtų be šių suvaržymų?  Neįmanoma atsakyti. Jos meno neišeina analizuoti atskirai nuo gyvenimo. Aišku tik tiek, kad Rožanskaitei meno reikėjo kaip oro.

 

Šiame straipsnyje liko labai daug neaptarta: jos vaizdų panašumo su estų tapyba klausimai, nemažiau įdomi menininkės vėlyvoji kūryba (instaliacijos galerijoje ir gamtoje), jos gebėjimas įtraukti naujas medijas neprarandant savo stuburo, smalsumas, atvirumas, bendrumas su jaunimu ir dar galybė probleminių ašių, kurių gausa išduoda, kokia pilna visko ji buvo.