Temidė nėra Diana

Apžiūrėti tapytojo Raimondo Gailiūno parodos į Vilnių važiavau iš lėtai rudenėjančios Panemunės. Trijų valandų kelionė autobusu, ir štai – tykų Nemuno tekėjimą pakeičia ūžiantis miesto ritmas: iš natūros į kultūrą. Šiuolaikinė sąmonė turi būti įpratusi greitai „persijungti“ iš vieno režimo į kitą. Tik būna, kad jausena persijungti vėluoja.

Taip jau sutapo, jog vykstant į parodą „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ būtent jos (ramybės) man itin trūko. Pasisemti jos parodoje nesitikėjau, nes pavadinimas, bent jau mane, nuteikia greičiau nerimastingai – gal todėl, kad ta stereotipinė frazė „ištraukta“ iš bažnytinių apeigų terpės? Tiesą sakant, norėjau dar kartą įsitikinti, jog, kaip rašė Charles’as Bukowskis, labiau nepakeliamas gyvenimas yra tų, kurie niekuomet neina iš proto.

Raimondas Gailiūnas laikomas vienu „paslaptingiausių“ šiuolaikinių Lietuvos tapytojų. Ne tik dėl to, kad išgirdus jo pavardę prieš akis iškyla susimąsčiusio (arba mąsliai išsišiepusio) vyriškio su pypke dantyse portretas. Greičiau dėl jo pasirinkimo gyventi ir kurti periferijoje. Nors tiksliau būtų sakyti – kurti gyvenant periferijoje. Manau, kad tai svarbus veiksnys, lemiantis savitą šio tapytojo paveikslų turinį ir leidžiantis formuotis autentiškam jo tapybos stiliui. Tad „paslaptingumą“ Gailiūno atveju labiau reikėtų traktuoti kaip jo paveikslų struktūrų ir jų kūrimo strategiją. Ir netgi, leisiu sau interpretuoti, – kaip jo kūrybos koncepcijos pagrindą (ne temą). Nes „paslaptis“ asocijuojasi su tuo, kas paslėpta, mįslinga, kas siekiama išsiaiškinti (ne paaiškinti). Pats Gailiūnas per mūsų internetinį pokalbį prisipažino, kad jį visuomet domino žmogaus protas. Argi žmogaus sąmonė, jos veikla nėra didžiausia paslaptis?

Kai pirmą kartą apsilankiau Gailiūno dirbtuvėje, įrengtoje mažame bendrabučio kambarėlyje Rokiškyje, ir jis ėmė vieną po kitos iš stelažo traukti drobes, pamokslininko balsu pasakodamas, ką kurioje primaliavojo, pasijutau lyg aplink imtų rinktis ne paveikslai, o tikrove virtę fantasmagoriniai sapnai ir vizijos. (Tai bent proga: užsukti į svetimą sapną!) Ta rėkiančių spalvų ir besivaipančių, besirangančių personažų apsiaustis mažą kambarėlį, rodos, pavertė painiu vaizdų labirintu, kuriame veikia ne tiek atskiri kūriniai, o būtent jų „masė“, jų nevalingai įtraukiantis (labirintiškas) painumas: iš vieno į kitą paveikslą peraugančios formos, spalvos, siužetai ir personažai. Tarsi juose ir tarp jų cirkuliuotų kažkokia energija (o gal Gailiūno rūkomos pypkės dūmai).

Vykdama į „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ mintyse smalsavau, kaip toji „sapniška“ terpė atrodys, kai įsikurs „Titaniko“ parodų salės erdvėje. Parodos ekspozicijos kritikuoti neketinu, o juolab kad ir pats menininkas ne kartą yra sakęs, jog galimų variantų gali būti šimtai, tad iš kur gali žinoti, katras yra geriausias... Nors, kita vertus, kad jau esu daugelį parodoje eksponuojamų, pastaruosius keletą metų kurtų paveikslų mačiusi jo studijoje, tai negaliu nepalyginti, kaip jie atrodė „ten“ ir kaip „čia“.

Vos apsukusi pirmą ratą ekspozicijoje, tarsi kažin ko pasigedau. (Gal paties autoriaus, pamokslaujančio apie savo maliavones). Ogi būtent: apsukau ratą – kodėl nepasiklydau labirinte? Galbūt paveikslai, kol atvyko iš Rokiškio į Vilnių (iš periferijos į centrą), prarado dalį savo sapniško gaivališkumo (nubudo) ar ėmė blukti akį rėžiantys spalvų pliūpsniai? Stojau akistaton su kiekvienu iš paveikslų atskirai, vaikštinėjau „kandies judesių technika“, bet kažkas vis tiek buvo tarsi ne taip. Nuklydau į pagalbinėse patalpose besitęsiančią ekspozicijos dalį, kur tarp dviejų ant šoninių sienų kybančių paveikslų tarsi altorius stovi monitorius, kuriame Gailiūnas kalba savo (pa)mokslą (beje, filmuotą jo dirbtuvėje). Prisėdusi jo paklausyti, pirmiausia išgirdau: ...laikas kitaip bėga... Eureka: „čia“ kitaip bėga laikas nei „ten“.

Žinoma, Gailiūnas kalbėjo apie tai, kuo skiriasi gyvenimas periferijoje ir centre. Bet kartu supratau, ko pasigedau ekspozicijoje. „Čia“ erdvėje, kitaip nei „ten“ terpėje, jo paveikslai kabo tarsi dirbtinai „nuraminti“, pritildyti, sulėtinti, tarsi nematomos energijos gijos, peraugančios iš vieno paveikslo į kitą, būtų kur ne kur nutrauktos (nors ir bandant jas išsaugoti keliuose paveikslų blokuose). Turbūt Gailiūno paveikslai tiesiog nenori pasiduoti formaliam išeksponavimui – tarsi gamta, nenorinti būti sukultūrinta. Rodos, jie trokšta būti chaotiška, psichodelinį srautą primenančia struktūra – mat kiekvienas iš jų yra toks. Manau, jog jo paveikslai vienas su kitu veikia rizominiu principu – jungiasi būtent per sudedamųjų elementų skirtingumą, o ne panašumą – veik kaip sapne, kuriame erdvė ir laikas mainosi nepaklusdami tolydžios realybės principui (Gilles’o Deleuze’o rizoma – atvira, fragmentiška, apibrėžiama nuolatinės padėčių cirkuliacijos, nomadiška ir antigeneologiška sistema, priešinga hierarchizuotai). Todėl Gailiūno tapyba prašosi labiau sapniškos, „simbiozinės“, nei klasikinės ekspozicijos. Tačiau galbūt tai – tik mano asmeninių įsivaizdavimų demaskavimas... bet juk Gailiūno Temidė (kuri yra ir Diana) anaiptol neatitinka senovės graikų grožio standartų... Ji greičiau „delioziškai“ tampa, nei yra tapati („Temidė yra Diana“, 2015)... Ji iš tiesų yra pirmoji Adomo žmona Lilit...

Bet galbūt centras („čia“) tiesiog yra taip įklimpęs į skubėjimą, civilizacijos fantasmagoriją, informacijos triukšmą, kad gailiūniškas tapybos riksmas, kaukiantis periferijoje („ten“), jame atrodo per daug „normalus“. Ar tik ne būtent apie tai ši paroda?

Kaip pasakoja pats Gailiūnas, jis tyrinėja supantį pasaulį, tapo jo atspindžius prote – pateikia savąsias įvykių versijas.

Iš pirmo žvilgsnio jo tapytas pasaulis kupinas baimės, pykčio, agresijos, siaubo, beprotybės, nerimo, kraupumo, nevaldomos aistros... O iš tiesų – „kasdienybės paprastosios“, nes už kiekvienos iš tų (negatyvių) sąvokų slypi ir jai priešinga (arba tos priešybės ilgesys). Bent jau man tai išduoda dažnas Gailiūno paveikslų motyvas – piktdžiugiška šypsena. Nors kuo ilgiau į tą šypseną žiūri, tuo labiau iš jos ima sklisti destrukcijos garsas, persimainantis į ironišką kvatojimą pro sukastus dantis ir galų gale virstantis viską į save susiurbiančia tuštuma. Tuomet supranti, jog Gailiūno paveikslų tikrovė yra heterogeniška, nevienalytė – bet ir ne dvilypė. Ji priverčia išgyventi emocijų pliūpsnį, pajusti jų staigų mainymąsi, kintančių būsenų intensyvumą, apie kurį kartais nė nesuspėji susimąstyti risdamasis per kasdienybę (kaip sakiau pradžioje – jausenos kartais vėluoja).

Kasdienybė, kurią Gailiūnas paveiksluose reflektuoja, žinoma, ne reportažinė, ne dokumentinė (nors turbūt per reportažus pasiekianti). Jo paveiksluose, sakyčiau, vaizduojamos „alegorinės“ situacijos, nes akį patraukiantys konkretūs pavidalai ir personažai (ir budos, ir buduliai), nutapyti „primityvistine“ stilistika, slepia abstrakčias sąvokas. O gal kaip tik konkrečias? Ar, tiksliau, vieną konkrečią – pasaulio „praradimo“ ilgesį. Žmogaus, prarandančio (tikėkimės, dar ne visai praradusio) patį save, balsą.

Nors parodos anotacijoje rašoma, kad „daugiafigūriai pasakojimai (...) suverti ant bendro naratyvinio siūlo“, jo paveikslų visumoje įžvelgiu kaip tik antinaratyvines jungtis. O tai, mano galva, žymi šiuolaikinio pasaulio naratyviškumo, kaip išplėsto pasakojimo (nes viskas vienu metu vyksta įvairiomis „trumpomis“ kryptimis), nykimo atspindžius. Kita vertus (kaip rašoma toje pačioje anotacijoje), „ryškiomis spalvomis“ išrėkdamas „apie esminius žmogaus gyvenimo etapus“, Gailiūnas vaizdine kalba išsako, kad nors pasaulis, kuriame gyvename, kasdien darosi vis beprotiškesnis, vis sunkiau suvokiamas ir suvaldomas, kai kurie (archetipiniai) dalykai egzistuoja visada. Taigi jis grįžta prie „mito“ sąvokos: jo paveikslų tikrovėje vyksta nuolat pasikartojančios egzistencinės situacijos, į kurias patenka ne tik filmų herojai, bet ir paprasti, kasdienybės laike bei erdvėje gyvenantys žmonės (na, kad ir „Piktukas“, 2015).

Tie „žmonės“ Gailiūno paveiksluose kažkokie mutavę, susiliejantys arba išaugantys vienas iš kito, tarsi (dar kartą – „delioziški“) „kūnai be organų“, kurių didžiausias priešas – jų pačių organizmas. Gailiūno tapytos figūros tarsi kariauja pačios prieš save, todėl jos yra aukos ir kartu budeliai, gyvuliškos ir kartu žmogiškos – jos nuolat virsta ir mainosi. Gal dėl to šiek tiek paklaikusiu žvilgsniu parodos ekspozicijoje žvelgia ponas Zigmas („Raktą nuo sielų turėjo Zigmas“, 2016): šis pasaulis per daug šizofreniškas, kad būtų galima iškelti jo fantazijas aikštėn – jis pats virsta fantazija, prarasdamas skirtį tarp sapno ir realybės.

Plačiau paanalizuokime Gailiūno paveikslų „(be)kūniškumą“. Sakyčiau, tai – „augalinis figūratyvas“. Jo paveikslų figūros augalotos – ir tikrąja, ir perkeltine prasme. Pirma, jos nutapytos „netašyta“, intencionaliai „liaudmeistriška“ maniera, tarsi būtų išminkytos iš nepaslankių molio luitų. Todėl atrodo monstriškos. Antra, jo paveikslų struktūros primena gamtos formas (ne gamtą): jos aptakios, besiraizgančios, besiskverbiančios, peraugančios viena į kitą. Taigi galima sakyti, kad Gailiūno tapyba yra antiantropomorfinė: joje žmogaus kūnas įgauna gamtos (arba gyvulio) bruožų. Tapytojo valia jo personažai tarsi golemai (iš hebr. k. – embrionas, užuomazga) yra atgaivinami, įkvepiant jiems „gamtiškos“ gyvybės. Taigi Gailiūnas kalba (tapydamas) apie civilizacijoje vykstančius ir vis labiau įsibėgėjančius „pirmapradiškumo“ nykimo procesus. O gal paprasčiausiai – apie tikrumo, vidinio ir išorinio pasaulio santykio praradimą. Kaip teigia Naglis Kardelis, „Nyksta skirtis tarp natūros ir kultūros – kultūra virsta antrąja gamta ir ima stelbti pirmąją (tikrąją) gamtą. Gamtinei tikrovei atsitraukiant tartum į antrąjį planą, pasigamintuose daiktuose įkūnytos žmonijos vizijos naudojant technologijas pavirsta, sakytume, apčiuopiamais žmogiškais sapnais, su kuriais turime reikalą jau ne sapnuodami, o budėdami.“ („Tarp mito ir logo: nusidėvėjusi tikrovė ir tikroviški mito pasauliai“, http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7749-naglis-kardelis-tarp-mito-ir-logo-nusidevejusi-tikrove-ir-tikroviski-mito-pasauliai?catid=784%3A2014-m-nr-10-spalis) Tik Gailiūnas tapybine kalba visa tai tarsi išverčia į išvirkščiąją pusę (ir jo paveikslų koloritai – lyg ką tik nudirtos odos). Kultūra uzurpuoja gamtą ją prarasdama, kad pasigamintų pakaitalą, o Gailiūnas tapo kultūrą (žmogų), uzurpuojamą natūros. Jis tapo kultūrmortindamas savuosius personažus. Galbūt tai lemia gyvenimas periferijoje – šiek tiek arčiau gamtos, šiek tiek atsitraukus nuo hipnotizuojančios civilizacijos centrifugos. Gailiūno darbuose išties užklumpa skirties tarp sapno-vizijos ir budėjimo-tikrovės nebuvimas. Taigi tapytojas, lyg koks ne viename iš jo paveikslų šmėžuojantis Sygmundas Freudas, diagnozuoja šiuolaikinio žmogaus būklę: ji somnambuliška, golemiška.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Gailiūno drobėse veikia „šiurkščioji“ turinio medžiaga ir „euforinio“ kolorito frustracijos. Tačiau taip atrodo tik tol, kol suvoki, jog būtent spalva jo kūriniuose yra „šiurkšti“, gelianti. Kontrastai tarp šilta ir šalta jo paveiksluose kuria įtampą, žymi ribines būsenas. Tiesa, naujausiame tapytojo paveiksle, pavadintame „Riba“ (2016), tasai kontrastas – ir spalvų, ir personažų, toks akivaizdus, kad, paradoksaliai, riba tarp šilta ir šalta išnyksta.

Kaip man pasakojo pats autorius, tapant jam svarbiausia kūrinio visumos dalis – kai protas veikia trimis veiklomis: išorine, vidine ir slaptąja. O formalūs paveikslo sprendimai mažiau įdomūs. Vadinasi, ta „forma“, kurią tapydamas jis tarsi palieka antrame plane, yra „įgimta“. O tas „įgimtumas“ man asocijuojasi su anksčiau jau minėta „primityvistine“ stilistika. Žinoma, čia omeny turiu ne lėkštumą ar tiesmukumą, o tai, kas „gamtos duota“, tai, kas prigimta. Kaip „laukinį“ mąstymo būdą. Ir būtent todėl Gailiūno paveiksluose atsiskleidžia originali pasaulėjauta (ir pasaulėvaizdis). Jam tapymo procesas – tai nuolatinis tapsmas – ir jo paties, ir kūrinio. Jo tapymo būdą vadinčiau „dežavuistine iškrova“, vizijų momentų gaudymu, būdraujančios sąmonės sapnų srautu – sapnų ir vizijų eiliavimu, kai remiamasi vien tik neįvardijamu vidiniu pagrindimu – be jo viskas sugadinta.

Šį tekstą rašiau vėl grįžusi į Panemunę. Nerimą, su kuriuo išvykau Vilniun, kaip išsivežiau, taip ir parsivežiau. Su savo, kaip ir su viso pasaulio demonais, gali kovoti (tik?) dviem būdais: arba juos priimdamas, arba sunaikindamas. Paslapties širmos, kurią atitraukęs galėtum prisijaukinti visus (ne)šventuosius, iki galo atverti gal ir neįmanoma. Tačiau vien jau pastanga tai daryti – o Gailiūnas stengiasi atkakliai tapydamas – yra vertinga patirtis.

Eiti iš proto sau gali leisti tik tas, kuris žino, jog turės jėgų ir valios sugrįžti.

Todėl belieka Gailiūno parodos žiūrovui pa(si)linkėti ramybės ir arba priimti į save jo tapytas pasaulio versijas, arba jas sunaikinti.

(Nes pypkė, kurią rūko Gailiūnas, yra kultūra.)

Paroda veikia iki rugsėjo 24 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3. Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.