Paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje
Dalios Grinkevičiūtės „Atsiminimai“, rašyti tada, kai tremties pasakojimų modelis iš esmės dar neegzistavo, yra atidaus žvilgsnio dokumentas. Žvilgsnio, kurį kreipia nuosavas pastabumas ir jautrumas ir mažai veikia kultūriškai išmokti būdai reguliuoti jo stambumą, trukmę, objektus. Šis žvilgsnis nuolat keičia mastelį: tai itin priartėja prie aprašomų daiktų, paviršių, kūnų ir pačių nemaloniausių substancijų, tai atsitraukia nuo jų taip, kad žmogus dingsta, o lieka tik didingas Arkties ledynų peizažas. Arkties didingumą, romantizmo žodyno, būdingo pasakojimams apie šalčio ir ledynų užkariavimą, nuotrupą, visuomet lydi žmogaus menkumas – ne todėl, kad jis menkas apskritai, veikiau priešingai, o todėl, kad priverstinai tapęs „ne šio pasaulio padaru“:
Paroda „Karambolage“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje
Tėvų namuose buvo ir turbūt tebėra vokelis su nuotraukomis, neskirtomis vaikui, o pamačiau jas būdama 6–7 metų. Tai nuotraukos „iš tėčio darbo“, kurių niekada nepasidarė daugiau, kažkaip atsidūrė namuose ir užsiliko: tarpusavyje nesusiję kriminalinės fotografijos pavyzdžiai. Į mašinų avarijas su nukentėjusiais žmonėmis žiūrėti nemėgau, be kita ko, buvo aišku, kad šitų tai jau visai negalima liesti ir matyti, o bažnytinių indų nuotraukos traukė. Kažkiek todėl, kad buvo „menas“, o jo nebuvo itin daug ir jis domino, bet ir todėl, kad šiose nuotraukose slypėjo neaiškumas: jei visa tai nusikaltimo pėdsakai, tai kada jos padarytos – jau indus suradus, anksčiau fotografuojant bažnyčios turtą ar besiruošiant vagystei? Kas gi jas padarė – gerieji ar blogieji? Apie nusikaltimą nieko nežinojau ir klausti nesiryžau, nes pati jaučiausi leistinumo ribą peržengusi, bet vaizdai neramino savo istorija.
Jurgos Barilaitės paroda „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ galerijoje „Trivium“
Dar kartą pratęsta, visai į pabaigą eina Jurgos Barilaitės paroda „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ galerijoje „Trivium“ (Vitebsko g. 23, Vilnius, lankymas tik susitarus (8-693) 58318). Todėl kviesdama paskubėti visgi kalbėsiu apie ją kaip apie kūrinių rinkinį – kūrinių, kurių centrinis ir yra videodarbas „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ (1999). Stambiu, žmogaus ūgio planu pateikiantis vis rėkiantį menininkės veidą, jis rodomas didelės maišo drobės, vaizduojančios nutapytą didžiulę kūdikio galvą, fone. Greta pakabintas ekranas be garso kartoja ištrauką iš Janinos Lapinskaitės filmo „Aktas“ (2000), kuriame „titulinis“ performansas atliekamas tiesiogiai pačioje filmo pradžioje (jį ir matome), ir atvaizduojamas, nors šis momentas lieka neparodytas: viename iš epizodų matome užtildytą televizorių, kurio ekraną užpildo tas pats rėkiantis Barilaitės veidas, kokį matome kylantį iš drobės. Kitoje galerijos pusėje, atskirtame kampe, skaidrių būgnelis suka fotoperformansą „Baimės ministerija“ (1999), sukurtą tarsi perlenkiant kiekvieną fotografiją, nes jos skirtos būti projektuojamos į kampą. Kiekviena tokia kampinė nuotrauka vaizduoja sykiu autoaktą, kartais dalinai užtušuotą, ir riksmą – nuogas kūnas it surakintais raumenimis išlenktas, o veidą dažniausiai „užantspauduoja“ riksmo grimasa.
Joano Fontcubertos paroda „Istorijos krizė“ Kauno fotografijos galerijoje
Prieš kelerius metus, prie „Baltų lankų“ vasaros mokyklos stalo Druskininkuose, kalbėjomės su filosofu Algiu Mickūnu apie rašymą: ar greitai, ar ritmingai, ar lengvai. Mickūnas pasakė, kad viskas nieko, bet nepaprastai vargina lyg ir gerai prisimenamų, atmintyje nugulusių citatų sutikrinimas ir išnašų dėliojimas.
Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės šilkinės šventųjų fotografijos
Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Acheiropitos“ labai tinka mažoms, net ankštokoms galerijos „Artifex“ erdvėms: nors darbai dideli, jie atkeliauja iš bažnytinės buities, palėpės ar nudėvėtų audinių spintos. Šventųjų atvaizdais tapę saulėje išblukęs šilkas ar byrantis aksomas – tik puošnumo pėdsakas, darbinis paveikslo audinių sluoksnis, sulankstytas ir laukiantis galutinio sudūlėjimo.
Agnės Gintalaitės, Alfredos Gintalienės, Birutės Zokaitytės paroda „Sodas ir kosmosas“
Vizualumo teoretikas Jamesas Elkinsas yra parašęs kelias esė apie tai, kokio žiūrėjimo būdo reikalauja skirtingi objektai. Kaip žiūrėti į smėlį, senovės Kretos raštą, vadinamą „Linijiniu B“, membranas, paveikslų dažo sluoksnio įtrūkius ir kitus vizualius objektus, nebūtinai lengvai atpažįstamus kaip žvilgsniui ypatingus. Elkinso pagrindinė mintis jau nuspėjama – visi pasaulio reiškiniai, tampantys mūsų vizualaus santykio objektu, reikalauja specifinės žiūros, kitaip nebus pastebėti, deramai suvokti ar reikšmingi.
Paroda „Hei, poparte!“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Poparto parodos visada smagios – tokia jo energija. Net jei nėra smarkaus užmojo, kaip estiškojo poparto ekspozicijos prieš penkerius metus Nacionalinėje dailės galerijoje, jei priklauso mažabiudžečių kategorijai, todėl neįmantrios architektūros, ir nespėja išleisti katalogo iki atidarymo. 7–8-ojo dešimtmečių grafikos paroda „Hei, poparte!“ galerijoje „Kairė–dešinė“, kuruota Deimos Žuklytės-Gasperaitienės, tokia ir yra.
Kęstučio Grigaliūno paroda „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“ Pamėnkalnio galerijoje
Kai 2015-ųjų gale Kęstutis Grigaliūnas susuko savo darbo „1941“ šilkografijos lakštus ir, papildęs juos naujais, sukabino baltų ričių kekėmis galerijoje „Kairė–dešinė“, t.y. iškeltą į matomumą represijų archyvą vėl suarchyvavo, paslėpė nuo akių ir suvyniojo ilgam saugojimui it papirusus ar Torą, vienas svarbiausių klausimų buvo toks: o kaip dabar šį naują archyvą matysime, kiek ir kaip įmanomas ilgamečio darbo prie skirtingų projektų, perdirbančių vizualų sovietmečio politinio persekiojimo archyvą, vis atsinaujinantis eksponavimas, ar jam negresia tapti proginių parodų privaloma ir vis labiau automatizuota dalimi?
Carolle Bénitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“ Prospekto fotografijos galerijoje
„Mano šeimoje nieko tokio nenutiko“, – kartoja Carolle Bénitah apie savo parodą „Fotografiniai suvenyrai“. Nes pradurti ir išsiuvinėti, visiškai užsiūti veidai, iškirptos galvos ir figūros, kruvinais blizgiais karoliukais išnaikinti fotografijų fragmentai rutininę šeimos fotografiją paverčia aistrų ir paslapčių arena. Iš akių išeina ir tarp veidų pakimba šilkinio siūlo kraujagyslės, nenumatyto erotiškumo suteikia bižuterijos lašai, uždengiantys motinos veidą ir mažos mergaitės tarpukojį įprastoje tėvo, motinos ir dukrytės nuotraukoje, auksinis lietus ir išsiuvinėja, ir išduria laimingos poros akis, apakina ją.
Kęstučio Grigaliūno ir Jurijaus Dobriakovo paroda „Vaizdų archyvas / Sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“ „Prospekto“ galerijoje
Tie, kurie seka Kęstučio Grigaliūno archyvinio projekto darbus, tam tikra prasme „žino“, apie ką bus naujoji jo dalis: dar vienas vizualios medžiagos iš represijų archyvų pluoštas, vis kitaip perdirbtas. Tačiau tarp ankstesnio „Mirties dienoraščių“ ir dabartinio „Vaizdų archyvo“ projektų yra svarbus skirtumas. „Mirties dienoraščiai“, kreipdami dėmesį į valdžios, pagaminusios represijų archyvą, ir dabartinių žiūrov(i)ų santykį su fotografiniais bylų atvaizdais, dažniausiai kruopščiai išsaugodavo atvaizdų sąsają su konkrečiu žmogumi (trumpos biogramos ir pačiuose darbuose, ir juos dokumentuojančiame tritomiame leidinyje). O „Vaizdų archyvas“ ir jo leidiniai – „Sąsiuviniai“ nr. 1 ir nr. 2 – dirba su vaizdų anonimiškumu ir skirtingais šio anonimiškumo laipsniais.
Į tai nukreipta ir naujoji paroda „Prospekto“ galerijoje. Vienoje iš trijų šiek tiek atskirtų galerijos erdvių visą sieną užima standartinės bylų fotografijos – fotografijų kilimas. Kitose dviejose prie kiekvienos sienos po dvi prikaltos ilgos lentynos, kuriose žiūrovai ir žiūrovės gali savarankiškai išdėlioti apie 700 šimtus atvaizdų, nieko nežinodami apie tai, kokios gijos sieja veidus iš bylų fotografijų su paskiromis ir vis sumaišomomis fotografijomis, galbūt nė negalvodami apie tokios sąsajos galimybę.