LR Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintoje Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrojoje programoje 7- 8 klasių moksleiviams, įtraukta nagrinėti ir Jono Meko asmenybė bei jo poezijos rinkinys "Laiškai iš niekur".
Pasak kino režisieriaus Arūno Matelio, dokumentinis kinas sukuriamas vos iš vieno procento viso nufilmuoto turinio – talento, pastangų, minčių, patirčių – o visi likę 99 proc. dažniausiai lieka užmarštyje ar net ištrinami iš kietųjų diskų. Siekiant parodyti, jog dokumentinio kino sukūrimas neišsemiamas tik filmu, o iš nepanaudotų resursų gali gimti nauji kūriniai, liepos 13 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) Vilniuje pristatoma paroda „Nuostabieji lūzeriai. Fosilijos“, paremta 2017 m. sukurto dokumentinio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ kinomatografine medžiaga.
Balandžio 1 d. Seule, Nam June Paik meno centre buvo atidaryta didelė tarptautinė paroda „Humor Has It/Pokštaujant“, pagerbianti Fluxus meno (antimeno) judėjimą. Paroda taip pat skirta paminėti net kelioms esamoms ir būsimoms svarbioms sukaktims – šiais metais minimiems Fluxus judėjimo 60-mečiui, Jurgio Mačiūno 90-mečiui, vokiečių Fluxus menininko Joseph Beuys 100-mečiui bei kitais metais minimiems Nam June Paik 90-mečiui ir Jono Meko 100-mečiui.
Parodą pristato Seulo Nam June Paik meno centras, taip pat Jono Meko vizualiųjų menų centras, Lietuvos kultūros institutas su Lietuvos kultūros atašė Kinijoje bei Pietų Korėjoje, Vilniaus miesto savivaldybė bei Lietuvos ambasada Kinijoje bei Pietų Korėjoje.
1961–aisiais AG galerijoje Niujorke Jurgis Mačiūnas surengė pirmąjį renginį, kurį oficialiai pavadino FLUXUS – lotynišku žodžiu, reiškiančiu tekėjimą. Šiemet visas pasaulis mini šio avangardinio judėjimo šešiasdešimtmetį, ne išimtis – ir FLUXUS kūrybinio palikimo puoselėtojas Lietuvoje Jono Meko vizualiųjų menų centras (JMVMC). Apie judėjimo ištakas, jo svarbą tada ir dabar bei naujausią projektą – meno gerbėjams skirtą mobiliąją programėlę, kalbamės su JMVMC vadovu ir kompozitoriumi Gintaru Sodeika.
„Jetlag“ – tai kelių videoprojekcijų instaliacija, pratęsianti prieš tai daryto projekto DJV (kartu su fotoesė knyga „Būtasis tęstinis“) idėjas apie emocinius kasdienybės išgyvenimus. Regima kasdienybė veriasi tarsi ant chronologinės ašies, sąmonėje sukurdama tos dienos išgyvenimo istoriją, kuri vėliau tampa viso gyvenimo istorija. Kartais dėl įvairių psichofizinių priežasčių mus ištinka emociniai „gliukai“, kurie gali sukeisti chronologinių ašių situacijas. „Būtajame tęstinyje“ nagrinėtas déjà vu psichinis efektas, kai praeities potyriai išgyvenami dabartyje, o šiuokart dėmesio centre – vaizdų subyrėjimas, sunkiai besusiveriantis ant chronologinės ašies dėl psichologinio nuovargio, patirto kelionėje.
Ken Friedman yra koncepcinis menininkas ir dizaineris, kurio kūryba yra dalis Fluxus tarptautinės meno, dizaino, muzikos ir architektūros laboratorijos. Jo darbai yra eksponuojami muziejuose ir galerijose per visą pasaulį, tarp jų Modernaus meno muziejuje ir Gugenheimo muziejuje Niujorke, Tate galerijoje Londone, Hood dailės muziejuje Dartmouth, JAV ir Staatsgalerie Stuttgart. Ken daug metų artimai dirbo su Jurgiu Mačiūnu ir kolaboravo su pasaulinio garso Fluxus menininkais Nam June Paik ir Milan Knizak.
Gal nusiskusti plikai, nebūtų taip karšta galvoje? Autorius - Antanas Zabielavičius.
2020 06 18 – 2020 07 18
Fotoobjektai 1995-2020
Prabudęs bandai aprašyti sapną, naudoji labai daug kasdienių žodžių, bet sunkiai sekasi perduoti aną tikrovę, ką tik patirtą jausmą, kuriame viskas buvo beveik iš tikro.
Realu, bet ne visai, kaip pas Alisą.
2019 m. balandžio 11 d., ketvirtadienį, 18.00 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatoma Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio keliaujanti fotografijų paroda „Vidurnakt ir giliau“, užaugusi iš kasdienio menininkų bendravimo socialiniame tinkle Facebook.
Viso to pradžia buvo, kai Benas Šarka į savo paskyrą įkėlė fotografiją ir Remigijus Treigys ją pakomentavo ne žodžiu, bet vaizdu. Šis dviejų ne tik feisbuko draugų bendravimas dukart per parą – apie vidurdienį ir vidurnaktį – tapo tokiu įprastu jų kasdienybės ritualu, kad net trikdydavo Remigijaus miegą: užsnūdęs prieš vidurnaktį, taip ir nesulaukęs Beno nuotraukos, jis naktį keldavosi ir eidavo fotografuoti. Draugų fotodiskusija truko apie pusantrų metų, rutuliojosi labai natūraliai, be pretenzijų į didelius menus. Žodžiais ne visada galima papasakoti ir užrašyti atrastas būties akimirkas. Nesibaigiantis pokalbis be žodžių interneto socialiniame tinkle įtraukė ir atsitiktinius lankytojus. Vieni buvo liudininkai ir klausėsi, kiti, priešingai, atsiųsdavo savo vaizdus, keisdami ir papildydami kūrėjų diskusijas. Išnykusi riba tarp gyvenimo ir kūrybos daugelį pokalbių paklaidino laike.
Dabar nežinia, kada tiksliai viskas prasidėjo. Keliaujančio fotografijos projekto „Vidurnakt ir giliau“ atsiradimą lėmė kino režisieriaus Jimo Jarmucho filmas „Patersonas“ apie kasdienybės poeziją. Filmo režisierius žiūrovams nesiūlė daug – tiesiog pagyventi dvi valandas Patersono ritmu.
Benas Šarka ir Remigijus Treigys siūlo sustabdyti dar vieną valandą tarp kasdienybės pašnekesių. Fotografijų parodoje bus pristatytos niekam nežinomos ir nematomos kasdienybės istorijos.
Kūrėjai kviečia atrasti pasaulį, kuriame daug kas vyksta kitaip, nors iš pirmo žvilgsnio tarp mūsų kasdienybės ritualų lyg ir nėra nieko naujo. Parodos pristatymo metu bus galima ne tik apžiūrėti fotografijos kūrinius, bet ir išsinešti dalį parodos į namus. Kūriniai parodų salėje ilgai neužsibus ir tęs kelionę iš vieno miesto į kitą, lėtai išnykdami kasdienybėje.