Akvilės Vološkevičiutės paroda „Tikslios ir apytikslės reikšmės“
Vilmanto Marcinkevičiaus „Neapibrėžtos erdvės gyventojai“ Juozo Miltinio dramos teatre, Panevėžyje
Vilmanto Marcinkevičiaus parodos Lietuvoje visada pažadina senus stebėjimo ir vertinimo įpročius. Tarptautinį pripažinimą pelnęs autorius tarsi tampa nebeperregimas, o jo kūrybos analizė tarsi nebebūtina. Tačiau galima padaryti ir kitaip. Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatro erdvėse, veikiančios „A“ galerijos iniciatyva vykstančios vienaip ar kitaip kanonizuotos vertės menininkų parodos jau tapo dėmesį atkreipiančiu reiškiniu. Įdomu tai, kad parodos pristatyme čia inscenizuojamas savitas dialogas su autoriumi – tuo Kitu, kuris dažniausiai publikai lieka nepažinus, pasislėpęs. Albino Vološkevičiaus, „A“ galerijos savininko, šios parodos kuratoriaus, noras išprovokuoti bet kurį menininką atvirumui apie kūrybą neaplenkė ir Marcinkevičiaus. Pagaliau ir pats menininkas, regis, atėjo su intencija atsiverti – naujas ciklas, pristatytas didelėje retrospektyvinėje kolekcijoje, vadinasi „Asmeninės istorijos“. Čia „Kito“ ir savęs kaip Kito gelmės ir paviršiai yra aptariami įvairiais kalbėjimo būdais.
Raimondo Gailiūno tapyba
O ar galima pašlovinti ir priglobti pačią agresiją – niekinamą ir įstatymų palaužtą, išmestą už anapus, – žiaurumo apoteozę, pilną ir plačią nuo šventumo iki orgijų? Apsaugoti agresiją ir ją paremti, tausoti ir liaupsinti? Raimondo Gailiūno paveikslų „valpurgijos“ jo „Apleistose tėviškės fermose“ šaukiasi mūsų apgynimo. Nes žvėris, tūnantis mumyse, yra
Romualdo Inčirausko paroda „Durbė, Žalgiris ir dar kai kas...“ VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“
Autorius net tiesiogiai parodo, kad bet kokios memorialinės intencijos yra vaizduotės miklumas, kaip antai keistame medalyje „Stalo žaidimas“ dviejuose bronziniuose vežimaičiuose sukrauti besikartojantys metaliniai veidai ir spalvoto plastilino gabalėliai, spalvoti blokai, iš kurių formuojama