Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre (Laisvės a. 5) ir „A galerijoje” (Respublikos g. 33) nuo balandžio 11 d. iki gegužės 14 d. veikia Raimondo Gailiūno paroda „Apleistose tėviškės fermose“. Parodos kuratorius Albinas Vološkevičius.
Kai 1511 m. Erazmas Roterdamietis parašė „Pagiriamąjį žodį kvailybei“, jis tik parodė jos apskritumą, absoliutumą, didybę, su kuria ji persmeigusi žmogaus buvimą tarp žmonių, savyje ir virš žmogaus – kvailybę, su kaupu palaimingą ir neatsiejamą, neatpjaunamą nuo žmogaus nei neiginių, nei pamokymų, nei prievartos galia.
O ar galima pašlovinti ir priglobti pačią agresiją – niekinamą ir įstatymų palaužtą, išmestą už anapus, – žiaurumo apoteozę, pilną ir plačią nuo šventumo iki orgijų? Apsaugoti agresiją ir ją paremti, tausoti ir liaupsinti? Raimondo Gailiūno paveikslų „valpurgijos“ jo „Apleistose tėviškės fermose“ šaukiasi mūsų apgynimo. Nes žvėris, tūnantis mumyse, yra Žemės dienovidis.
Autorius tapo tą ypatingą žmoniškosios jėgos perteklių ramiai ir išmintingai.
Štai, esą, mūsų, Vakarų, kultūros nukreiptos į kaltę, kurią galima išpirkti, o Rytų – į gėdą, kurią galima nuplauti (dažniausiai krauju), o ar tai nereiškia pusiausviros ašies tarp dviejų pasaulio polių – žmogiškumo konstantos: nežmoniškume pasireiškiančio universaliausio žmoniško dydžio, destrukcijos, išaugusios iš prigimtinės agresijos ir lemties kančios? Tai kenčiantysis griauna. Griauna tas, kuris pilnas ir iš kurio atimta, tas, kuris stokoja, o paskui perpildytas, jis griauna ir ardydamas vaitoja – griovimas yra vienintelis bylojimo būdas (žr. paveikslą „Analitikas“).
Evoliuciogeninė dorovė – keista vieno lietuvių kilmės filosofo, tokio Arvydo Statkevičiaus, nūnai gyvenančio JAV, etinė fantasmagorija (beje, pagrįsta menku gyvūnų elgsenos išmanymu), – garbina gyvūną amžinosios laimės įkalnėje, kurioje šis agresiją ir žiaurumą neva naudoja taupiai ir sąlygiškai ir dėl jos neatgailauja. Tikėjimas gyvūnu – ekonomišku ir teisingu kraugeriu, evoliucijos guoliu ir priedanga – riba ant ovidiškųjų ir delioziškųjų metamorfozių ašmens – vis pasirodo autoriaus vizijose (žr. tapytojo „Antsnukis draugui – nededamas“ arba „Medžioklės aistra“). O tai jau pergalingas švelnumas – būti taupiam smūgiuose, pjūviuose, rėžiuose.
Kūno turėjimas verčia rastis vitalinę ekonomiją – skausmo ir ekstazės gaivalų apskaitą, kuri sukuria tvarką urbi et orbi, kaip sako popiežius kiekvienais metais. Miestui ir pasauliui tvarką sukuria libidinė ekonomija, sako Gilles’is Deleuze’as, rafinuotas ir gaivališkas prancūzas, tą tvarką palaiko lygiagretė tarp kapitalizmo ir psichoanalizės, šizofrenijos ir monoteizmo. Erichas Frommas gina evoliucinę agresiją nuo humanoidinės destrukcijos, Paulis Virilio – reprezentacijos mene nuosaikumą nuo išsišokėliškų prezentacijų demoniškumo, irumo, žalojimo, smurtiškumo (tarkim, nuo legendinių Vienos akcionistų ir mazochistinių performansų meistrės Marinos Abramovič). Agresijos ikonostasas yra visi judantys čia ir dabar pasaulio reikalai ir gal net pats jų matymas yra agresijos aktas (vujarizmo, skopofilijos ir kt.). O avis yra romi, sugrįžimas į žvėrį yra romumo užraitas, nuolankumo barokas. Formalizuoti agresijos vaizdai. Menas ir baimė dėl nieko (žr. autoriaus įspūdingiausią darbą „Musiamušys“).
2007 m. „Tate Modern“ galerija Londone realizavo savitą programą, skirtą pasitelkus meno kūrinius pažinti prievartos, smurto, agresijos perteikimą meno kūriniuose ir jų poveikį analizuojant konkrečias tikrovės situacijas (tarpdisciplininė programa daugiausia buvo nukreipta į medicinos ir policijos sritis). Ką gi tai galėtų reikšti? Ar menas moko mus apeiti, apžiūrėti, tyrinėti destrukciją, žiaurumą, prievartą, kad ir kur ji būtų – kare, terorizme, tarpasmeniniuose santykiuose, ligoje, katastrofose, įasmenintą ar beasmenę, sudaiktintą, ir ją išgyventi tam tikro „sustingdyto mėginio“ pavidalu? Kasdienė agresija. Agresijos fonas. Plūduriavimas agresijoje. Agresija kaip norma. Žiaurumas, glūdintis giliau už kasdienį buvimą (žr. autoriaus „Apsisprendimo teisė“).
Ar įmanoma vizualinė agresijos reprezentacija? T.y. ar įmanoma ją parodyti, o ne ją rodyti? Tam tikru momentu, struktūra ją užbaigti, o ne leisti jai tęstis? Pagaliau kam reikalinga destrukcijos, nykimo, agonijos vaizdinija? Kam šie raudoniu pasruvę Raimondo Gailiūno fantazmai? Jei jums būtinai reikia klasifikacinės sąvokos kokono, vadinamieji ekspresionistiniai meno būviai (ir ne tik iš XX a.) yra kaip ir buvusių karų spjūvis į žmogaus vaizduotę. Bet čia ne viskas. Jei kalbėtume apskritai apie kolektyvinę vaizduotę, tuomet mitologizuota agresija būtų „peilių suglostymas per sėją“, ritmu ir ritualu numaldant pamatinę prigimtį, kuri esą kylanti dėl erdvės stokos ir tankio, valgio ir valdžios. Žmonijos slėgis į savo sąmonę, populiacijos tankis ant proto ir emocijų pasėlio, neišsitekimas vienoje vietoje. Ar ne šią agresiją maldė ir perkeisti mėgino cisternų ordino stabilitas loci įžadas – visą gyvenimą nesikelti iš vienos vietos? (Žr. autoriaus „Ribota, bet saugiausia erdvė“). Sėslumas yra žmogiškos agresijos sėkla, sėjama ir dygstanti metropoliais, kuriuose yra tik prievartos dūzgimas ir negalėjimas ištrūkti iš sąmonės ir kūno įžeminimo pačia plačiausia prasme, kaip drąsiai politikos filosofė Hannah Arendt mąsto apie žmonijos lopšio – planetos – sąlygiškumą. Ji taip pat norėtų užbėgti už akių humanizmui, kuris tėra stilizuota plėšrūno taktika (žr. parodos autoriaus „Humanistą“). Kančios ir destrukcijos reprezentacija visada yra visuotinė, ne asmeninė. Agresija yra didžiausias žmonijos archyvas, mentaline, fizine, aktualiojo laiko prasme (žr. autoriaus „Niekintoją“). „Tavo auka – be kraujo, mano – be vandens“, – sakau savo „Fausto gundymuose“, kartoju ir šalia Raimondo paveikslų. Žiaurumo represija, t.y. reprezentacija – it neigimo neigimas... (žr. autoriaus „Kombinatas“).
Nes žiaurumas yra net ir žaidimo pamatas, šokio ir muzikos, galiausiai bet kokio meno pradžia, užsipuolant materiją, Kitą aš, erdvę, laiką – neišsitekimas, ir tiek. „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“, anot Friedricho Nietzsche’s. Ir tai ne šiaip sau pasibėgiojimas per didžiąsias galvas – juk jie visi gynė ir gyrė destrukciją kaip dievažmogišką žaibolaidį. Socialinių kontaktų estetika visuomet perteikta agresijos variacijomis. Ta agresija net kyla iš žaidimo, linksmumo (prisiminkime štai flamando Pieterio Bruegelio Vyresniojo paveikslus, kur linksmybės apimti žmonės, žiū, jau laužia kam nors ranką, smaugia vienas kitą). Pagiriamasis žodis agresijai, kuri kiaurai ir visada neatidaloma, netgi rašant šias eilutes ir žiūrint tuos atlapotus paveikslus ant teatro sienų, – visa tai reiškia „užsipulti pasaulį ir taip jame saugiai pasilikti“ (žr. „Kokonostasas“).
Žino tas pats pasaulis ir visokių kitokių būdų, kaip girdamas mąstyti, ir pats gyrimas jau yra atsitolinimas, atsitraukimas, paliekant nusižiūrėtą apmąstyti būvį vieną patį, sekti jį kaip tinkamą medžioti gyvūną, bet vis dėlto medžioklę atidėti. Taip ir visas menas yra veiksmo atidėjimas, susilaikymas, galiausiai pamiršęs savo kilmę. Užsimiršta, kas buvo atidėta. Psichoanalizė truputį tai prisiminė, bet tuo viskas ir baigėsi. Viskas, kas yra atidėta – štai taip, kaip esate dabar, šią akimirką – taip būnama tik iš atidėjimo malonės (žr. „Laimingi, reikšmingi ir saugūs“).
Taigi Raimondo paveiksluose ir yra atidėta viskas, ko geistumėte, bet nenorėtumėte, visa, ko norėjo kiti šalia jūsų, kad nutiktų jums, o jūs patys to troškote jiems, prieš plauką visiems moraliniams imperatyvams. Bet viskas buvo ir yra atidėta, atidėta tam, kad galėtumėte girti, mėgautis, geisti, raudoti, siusti, neigti įvykių vertes ir netgi nekęsti šių atvaizdų, tariamai plėšrių tapinių, kuriuose atidėta tai, kas paslėpta, nes visas civilizuotas būvis galiausiai yra neribotam laikui nukelta visų mūsų pačių galia, agresija, suardymas, irimas, atidėliojama pabaiga, kančia, valdžia ir maistas. Ir tuose istorijos plyšiuose, pro kuriuos negalėjo žmogiški jausmai išlysti, plyšiuose be atidėjimo – tais laikais, kai dar nebuvo ar jau nebuvo atidėta – juk nenorite to įsivaizduoti? Vengiate tą vaizduotis bent jau be šio autoriaus pagalbos, savavališkai (žr. la dance macabre autoriaus „Būties cenzūroje“).
O štai šie paveikslai tariasi nieko neatidėlioją, nors pats kažko perteikimas yra nuotolyje. Užpuolamas tik tas, kuris pats būna per arti – taip meninė reprezentacija, atspaudas virsta tikrovės prezentacija, įsiveržimu (taip atvaizdas virsta stebuklu) – tu ir pats juk nežinai, kaip, Raimondai?
Erzina ar baugina tai, kas sustabdyta, lūkestinga, atidėliojama, suspaudžiama, kas nežinia kada įvyks – tai ištisa etika, sauganti nuo visų karo prieš visus, tai estetika, nulaikanti minią ant vadžių. Nors viskas atidėta, lūkuriuoja, bet tūno potraukis pamėginti, o kaipgi būtų paleidus šį ar kitą mechanizmą, argi ne? Smurto, kančios, prievartos provaizdžiai, atvaizdai, vaizdai, įvaizdžiai yra pagyrimas ir permaldavimas tam epochiniam atvejui, kai bevaizdiškumas, aklumas, nutylėjimas jau yra per daug pavojingi, pernelyg tapatūs tikrovei (žr. „Apie viską pagalvota – mėgaukis laime“. Taip pat žr. – viską).
