2015 metai teatre
„Tų, dėl teatro pamišusių, gal net daugiau, nei tų, pamišusių dėl poezijos“, – naujausioje savo eilėraščių knygoje „viename“ rašo Aidas Marčėnas. Iš tiesų, teatras geba pritraukti be galo skirtingus, įvairiausiomis prasmėmis ir beprasmybėmis užsiimančius žmones. Beje, dažniausiai ne žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, o veikti.
Kuo toliau, tuo dažniau tenka išgirsti, koks svarbus ir teikiantis džiaugsmo scenos menų atstovams yra pats kūrybos procesas (kaip išdidžiai ir paslaptingai būna tariamas šis žodis!): bendravimas su trupe, repeticijos, galimybė per jas pasikrauti, praturtėti kaip menininkui ir kaip žmogui. Žodžiu – rezultatas tėra maža dalis to, ką kūrėjams teko patirti keliaujant į sceną. Teatro menas juk gimsta ne sėdint vienam prie kompiuterio, jis – tikrų nuotykių žanras.
(Ne)laisvės apraiškos vilnietiškame teatro pasaulyje
Pastaruoju metu teatras vis kalba, užsimena apie laisvę: žodžiais, ženklais, eilėmis, erdvėmis. Šios dažnos, bet ganėtinai smulkios apraiškos beveik visada atrodo labai dviprasmiškai, o tai norom nenorom skatina susimąstyti. Gal ne tiek apie laisvę ar ėjimą į ją, kiek apie kažin kokią ne visai apčiuopiamą beprasmybę. Kiek apskritai laisvas žmogus norėtų sėdėti teatre ir kartu su vaidmenyse įkalintais aktoriais mąstyti apie laisvės ir nelaisvės išraiškas?
Noras išsiveržti iš uždaros teritorijos, kambario, tėvynės ar scenos, ieškant naujų erdvių ir žiūrovų, perkelia neramų ieškotoją kartu su visais jo kompleksais kur nors ne čia. Tas ne čia laimės ieškančiam herojui suteikia ne tik naujų progų ir galimybių, bet ir leidžia pasinerti į išlaisvinantį, nuo atsakomybės atleidžiantį nesusipratimą, tampantį likimu. Dažniausiai toks individo patekimas į nelaisvės pinkles ir yra būdas suvokti, kas yra laisvė, nes ji, kol lengvai pasiekiama, yra ne apmąstymų šaltinis, o tik buvimo dalis.
Rolando Kazlo spektaklis „Atrask mane“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Ten, kur laikas sustojęs, niekas mūsų nelaukia. Ir vargiai, net jei sakoma priešingai, galime pasijusti laukiami. Prarūgęs kaip stovintis vanduo sceninis laikas geba ne tik giliai įklampinti prieš jį ir jame atsidūrusį žiūrovą, bet ir kartu palikti jį nieko nepešusį, išvargintą, bet nepriliestą.
Rolando Kazlo spektaklis „Atrask mane“ Vilniaus teatre „Lėlė“, rodos, tikslingai atstumia. Nors savo pavadinimu jis lyg ir prašosi būti atrastas, turiniu taip ir nesuteikia vilties, kad yra ką atrasti. Praktiškai nėra šansų įsijausti į pačią istoriją – audėjo kapo paieškas. Atrodo, kad siužetas čia tėra pretekstas susieiti, kad jis – tik atminties simbolis, kuriuo mojuojama norint pažadinti ir tuo pačiu metu nuslopinti mūsų pačių individualius prisiminimus.
Ši istorija, sulipdyta iš Seumaso O’Kelly apysakos „Audėjo kapas“ ir Balio Sruogos bei Ovidijaus eilių fragmentų (inscenizacijos autorius Rolandas Kazlas), padiktuoja spektaklio erdvę – tai kapinės. Lyg jų būtų negana, scenoje nuolat trinasi ir du šviežios mirties pranašai, duobkasiai (Imantas Precas ir Dainius Tarutis), bet kurią akimirką pasiryžę ne tik ką nors iškasti, bet ir pakasti. Taip tiesmukai, nors, atrodo, be humoro, čia kėsinamasi palaidoti pačią Lietuvą ar bent jau jos praeitį, šaknis. Ore tvyro ne tiek kapinių, kurios galėtų nuteikti egzistenciškai-filosofiškai, kiek laidotuvių, sumišusių su pareiga ir buitimi, atmosfera. Ji ir verčia atsiriboti, užsidaryti, atmesti.
Naujojo cirko savaitgaliui pasibaigus
Pokalbis su šokėja ir choreografe Rūta Butkus
Rūta Butkus veda šiuolaikinio šokio pamokas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vyčio Jankausko šokio studijoje bei VU Kinetiniame teatre. Šį kartą norėjosi pasikalbėti ne tiek apie menininkės kūrybą, kiek apie jos pedagoginę patirtį bei šokį, egzistuojantį ir už scenos ribų.
Pokalbis su teatrologe Audrone Girdzijauskaite lėlių teatro festivaliui pasibaigus
„Borisas Godunovas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Tarptautiniam teatro debiutų festivaliui „Tylos!“ pasibaigus
Šiuolaikinės užsienio dramaturgijos festivalis „Dramokratija“
Nors ir buvo skelbta, kad svarbiausia – žodis, vis dėlto svarbiausia, matyt, buvo studentai. Siekdami, kad visiškai naujas festivalis „Dramokratija“ įvyktų, susivienijo skirtingų studijų programų (kino dramaturgijos, vaidybos, teatro vadybos ir teatrologijos) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. O šio renginio inciatorė – poetė, prozininkė, dramaturgė ir (šiuo atveju svarbiausia) akademijos dėstytoja – Gabrielė Labanauskaitė. Po penkias dienas trukusių pjesių skaitymų atrodo, kad svarbiausia vis dėlto buvo ne rezultatas, o kūrybos procesas. Kitaip sakant, daugiau naudos ir, regis, malonumo gavo festivalio dalyviai, o ne žiūrovai. Vis dėlto, kadangi šie skaitymai vyko ne uždarame akademijos rate, o žiūrovams atviresnėse, lengviau juos pritraukiančiose vietose: Valstybiniame jaunimo teatre, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei LMTA balkone (Gedimino pr.), rodos, svarbu ne tik pasveikinti dalyvius ir organizatorę su jiems patiems neabejotinai naudinga veikla, bet ir pasvarstyti, ko gi šiam reikalui, kaip pilnaverčiam dramaturgijos festivaliui, labiausiai trūksta žvelgiant iš šono.
Festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje