Pilkosios eilės

„Borisas Godunovas“ – paskutinė 75-ojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera. Šis spektaklis užbaigia ir penkerių metų teatro programą, kurios sudarymu užsiėmė jo meno vadovas Audronis Liuga. Nuo šių faktų atsiriboti niekaip nepavyksta. Vargu ar galima žiūrėti „Borisą Godunovą“ ir matyti vien tik Eimunto Nekrošiaus spektaklį. Kažkas tam prieštarauja. Pati jo teatrinė kalba lyg nesava. Ji niekaip nesulimpa į aiškią visumą. Atrodo paženklinta kažkuo svetimu, nualinta, gal net išprievartauta. Per pastaruosius penkerius metus LNDT sutriko ne vienas režisierius. Nors ir išlaikydavę lyg ir pagrindinius savo kūrybos bruožus, jie prarasdavo jų esmę, o gal, tiksliau, atidėdavo ją vėlesniam laikui – kitoms scenoms, kitiems pastatymams.

 

Jau vien istorinė Aleksandro Puškino drama atrodo labai nenekrošiška. Ko gi gali ieškoti šis režisierius tarp valdžios intrigų? Žinoma, šis kūrinys galėtų būti jam tik atspirties taškas, leidžiantis pasinerti į kažką kita. Tačiau dabar jau aišku, kad taip nėra. Nekrošius šią pjesę statė itin kruopščiai, kantriai dėliodamas vieną sceną po kitos. Valdžios ir jai pavaldžios liaudies temos, perkeliant šį kūrinį į sceną, ne tik niekur nedingo, bet ir nebuvo užgožtos ko nors kito, bent kiek poetiškesnio. Atrodytų, kad apie valdžią, jos troškimą režisierius jau papasakojo 1999 m. pastatęs Williamo Shakespeare’o tragediją „Makbetas“; kažin ar galėtų būti kas tikslesnio už šį kūrinį? Anuokart ir tekstu, ir spektakliu buvo gilintasi į žmogų, jo kaltę bei prigimtį. Bandymai pateisinti nusikaltimą, surasti jo priežastį visuomet įdomesni, toliaregiškesni už kaltės, kad ir kokia ji būtų, atskleidimą, net ir už visos žmonijos nuosmukio konstatavimą. Šį kartą vis dėlto stengiamasi (tai diktuoja ir Puškino drama) į valdomuosius ir valdančiuosius pažiūrėti iš toliau, ne tiek juos suprasti, kiek aprėpti tam tikrą visumą, gilintis ne į žmogų, o į jį ėdantį mechanizmą.

 

Dauguma veikiančiųjų atrodo nykūs, be veidų. Kiek daugiau gyvybės teturi tik Povilo Budrio vaidinamas silpnaprotis, matyt, jam vieninteliam prieš nieką nereikia apsimetinėti, nuolat ko nors slėpti ar derėtis su savo sąžine. Tačiau į žmogų ir jis nelabai panašus, labiau į pusiau prijaukintą, tikrojo šeimininko nerandantį žvėriuką. O Rusijos caras Borisas Godunovas (Salvijus Trepulis) čia labiausiai joks – nematyti jame nei gilios išminties, nei kančios (bent jau ne tiek, kad sukeltų užuojautą), nei kai kuriems kitiems šiame spektaklyje būdingų komiškų, groteskiškų bruožų, kad ir begalinio kvailumo ar pasipūtimo (tad nenusipelno jis ir pykčio ar paniekos, nebent iš scenoje veikiančiųjų). Veikiausiai jis užgožtas triukšmingos aplinkos: kaltinimų, įtarinėjimų, padlaižiavimų. Be to, ne taip ir lengva slėpti nuo aplinkinių didžiulę kaltę (caraičio Dmitrijaus nužudymo), juo labiau kai, atrodo, visi tai žino. O komiškieji, prie kurių prisijungia ir daugiausiai sumaišties įnešęs Mariaus Repšio įkūnytas Apsišaukėlis Dmitrijus (Grigorijus Otrepjevas), tėra tik įvairiausi tipai, vos keliais bruožais pasižymintys veikėjai, galintys atstoti mases.

 

„Borisas Godunovas“ sudėliotas iš daugybės atskirų scenų. Prieš kiekvieną jų pasakomi Puškino dramoje užrašyti orientyrai: laikas, vieta ir veikėjų vardai. Pasakomi vis tuo pačiu, itin lėtu, rodos, kone miegančio vyro balsu. Vėliau paaiškėja, kad tai būta angelo. Matyt, jis ir yra pagrindinė mintis, savitas požiūris į istoriją, jos jungtis su šiandiena. Gal tai amžinas sąžinės balsas, pajutęs pareigą dabar priminti negandas, vykusias Rusijoje, o kartais ir Lietuvos pasienyje prieš daugybę metų? Šis angelas, netikėtai atsidūręs visiems matomoje vietoje, lieka nesuprastas, yra aptalžomas vietinės, matyt, sprendžiant iš nutrintų kelių, labai pamaldžios liaudies ir, vos išlikęs gyvas, iššliaužia iš scenos toliau dirbti savo – pranešėjo, metraštininko – darbo. Beje, pirmoje spektaklio dalyje buvo ir dar vienas metraštininkas – su Grigorijum Otrepjevu iki jo pabėgimo gyvenęs tėvas Pimenas (Remigijus Vilkaitis). Jam rašant, kad geriau matytų, vietoje lempelės žemyn buvo nuleista visa teatro šviestuvų eilė. Tad gal jo užrašytas tekstas ir pavirto šiuo spektakliu? Gal jo nerami siela ir įsikūnijo į minėtą pranešėją?

 

Pranešėjo dėka vis naujas scenas galima žiūrėti kaip paveikslus. Kartais išties norėtųsi, kad aktoriams nereiktų tiek daug kalbėti. Nuolat beriami žodžiai dažnai užgožia teatrinių Nekrošiaus simbolių magiją. Be to, ne taip jau ir lengvai aktoriams pasiduoda Antano Venclovos ir Jono Graičiūno verstas eiliuotas Puškino tekstas. Kartais net pradeda atrodyti, kad dalis jų turi problemų su dikcija. O ir nepanašu, kad visus tuos žodžius dar būtų taip svarbu šiandienos žiūrovui išgirsti. Na taip, kartą taikliai Šuiskio (Arūnas Sakalauskas) beriama padlaižūniška kalba išties pavirsta demonstratyvia makalyne, paprasčiausiais bla bla bla. Aktoriui puikiai pavyksta išlaikyti savo personažą neperžengiant tam tikro santūrumo ar estetikos ribos, ką vargiai būtų galima pasakyti apie itin ryškiai besiardantį ir teatro scenai pernelyg buitišką Puškiną – Algirdą Gradauską.

 

Laviruojant tarp komiškų ir nekomiškų personažų taip ir nesusikuria savita spektaklio atmosfera. Regis, kažkur prapuolė ankstesniems Nekrošiaus darbams toks būdingas intymumas. Nors ir atrodo, kad tiksliausia būtų „Borisą Godunovą“ žiūrėti kaip komediją, tai ne visai pavyksta. Visa jame pernelyg jau pilka ir niūru. Tamsi, gana statiška Mariaus Nekrošiaus scenografija ir tamsūs, vienspalviai Nadeždos Gultiajevos kostiumai (nors ir nevengiantys ironiškų detalių), rimta, šviesesnių tonų nepripažįstanti kompozitoriaus Fausto Latėno muzika. Monotoniškas ūžesys, kartais pasigirstantis scenoje iš daugiafunkcinės (dažniausiai atstojančios stalą) kolonėlės, matyt, bus pats linksmiausias garsas. Na, o spalvų per keturias valandas čia teko pamatyti, atrodo, tris kartus: tai marga staltiesė-klijuotė, žalios vandens žarnos ir Rusijos vėliavos spalvų balionai, galiausiai kruopščiai sukišti į, vėlgi, tamsų maišą.

 

Nors ironijos, parodijos elementų, dažniausiai nukreiptų į rusiškas ydas, papročius ir tradicijas, čia toli gražu netrūksta ir, pavyzdžiui, degtinė liejasi laisvai, bendri tonai yra pernelyg rimti, monotoniški. Gerai pagalvojus, gal toks ir yra valdančiųjų gyvenimas: kvailokas, bet stokojantis žaismės, tuščias, bet pernelyg įtemptas, dirbtinis, lyg nesibaigiantis mėgėjų teatras, kuriame trūksta žiūrovų, tikrovės atsvaros, nebent ja vadintume nuo visko atbukusios prastuomenės būrį. Iš tiesų, kita humoro dozė taikoma jau pačiam teatrui, o ne Rusijai. Vietomis net gali pasirodyti, kad vaidinama viena iš Shakespeare’o komedijų. Ypač ryškiai tai atsiskleidė apsišaukėlio Dmitrijaus ir Marinos Mnišek (Monika Vaičiulytė) santykių aiškinimosi scenoje – tarp nervingai judančių vandens žarnų šalia įsmeigto ženklo su užrašu „wanduo“. Tačiau atrodo, kad visa tai  – tik detalės, priedas prie kažko gerokai svarbesnio, prie ko, mano supratimu, taip ir nebuvo prieita.

 

Scenoje vyraujanti pilka spalva, monotonija, o ir siaurėjantys laiptai sudaro įspūdį, kad viskas vyksta požemyje, už tikrojo gyvenimo ribų. Veikiausiai ne vien dėl to, kad šis veiksmas – jau istorija, bet ir todėl, kad šių (ir kitų tokių pačių) žmonių gyvenimai – iš anksto palaidoti. Iš tiesų jie be galo nuobodūs, kaip ir jų kovos. Apie indėniškas aistras jiems tik pasvajot. Užtat taip komiškai ir atrodo scenos šone, lentoje, nupaišomas iš lanko besitaikantis indėnas. „Miru – mir“ (pasauliui – taika), rašoma šalia jo, ir tai – tik dar vienas berniukiškas suaugusių vyrų žaidimas, o gal, tiksliau, vaikystės prisiminimas.  

 

Sunku, kaip ir daug kitų šio teatro sprendimų, suprasti, už ką buvo prikelta ši Boriso Godunovo šmėkla. Panašu, kad tai ne iki galo pavyko suprasti ir pačiam režisieriui. Šiaip ar taip, apie Rusiją kalbėti, dargi su politiniu atspalviu, šiuo metu išties labai madinga, tad spektaklis puikiai įsilieja į bendrą šio teatro strategijų visumą. O Nekrošiaus kūrybiniame kelyje jis atrodo keistokai, tarytum bandymas pasimatuoti svetimą temą ir kalbėjimo būdą.