Spektaklis vaikams
Vaiko teisių apsaugos reforma, pradėta dar liepą, susiduria su tam tikrais įgyvendinimo sunkumais. Tad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia įstatymų pakeitimus, o šie sukelia aršias diskusijas apie fizinio ir psichologinio smurto prieš vaikus tolerancijos ribas. Galima ilgai pasakoti apie spektaklių vaikams įtaką jų raidai bei pasaulio pažinimui ar pagalbą įsitvirtinant visuomenėje, misiją žadinti smalsumą, ugdyti kūrybiškumą. Šiandien auklėjamąją funkciją vis dažniau perima spektaklių vaikams kūrėjai, atsakingiau kalbantys apie tai, kas dabar patiems atrodo svarbu, ką patys norėjo išgirsti, išmokti, suvokti dar būdami vaikai. Tad muzikinius, didaktinius ar katalikiškos moralės ugdymo spektaklius vaikams pamažu keičia socialines ir psichologines vaiką užgriūvančias problemas aktualizuojantys spektakliai.
Apie Aido Giniočio spektaklį
Būdamas 27-erių, 1972-aisiais prozininkas, dramaturgas Saulius Šaltenis parašė apysaką „Riešutų duona“. 1976 m. jis pats ją inscenizavo režisierės bei pedagogės Dalios Tamulevičiūtės ir jos aktorių dešimtuko spektakliui „Škac, mirtie, visados škac“.
Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Urodas“
Diskutuoti apie grožį beveik tas pats kaip apie orą. Pavyzdžiui, turbūt visi sutiks, kad oras pastarosiomis dienomis atšalo, o ne atšilo. Faktas. O kas pasakys ir įvertins, kas yra gražu, o kas – nelabai? Ypač jei kalbama apie fizines žmogaus savybes. Juk žmonių sukurti klasifikavimo ir vertinimo etalonai paneigia patys save. Diskusijai apie visuomenę kaustančius stereotipus į Lietuvos rusų dramos teatrą kviečia jaunas režisierius Aleksandras Špilevojus, pastatęs spektaklį „Urodas“. Taigi šįkart – ne apie orą.
Pjesės autoriaus – vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo – brutalumu pasižyminčią kūrybą teatro žiūrovai jau turėtų pažinti iš Lietuvoje statytų spektaklių „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“, „Kankinys“ (rež. Oskaras Koršunovas), „Perplex“ (rež. Monika Klimaitė) ir pagal tą pačią pjesę Nacionaliniame Kauno dramos teatre iki šiol rodomos komedijos „Bjaurusis“ (rež. Vilius Malinauskas). Šiandien vyrų ir moterų grožio standartai ne tik išsikreipia, bet ir virsta neigiamais stereotipais. Šie lemia asimetriškus lyčių santykius, prietarus ir diskriminaciją. Pjesėje „Bjaurusis“ dramaturgas pašiepia grožio kulto išprovokuotą masinę psichozę. 2007-aisiais parašytas tekstas šiandien skamba dar ironiškiau: grožio paslaugos tapo dar prieinamesnės, o socialinėse medijose reiškiasi ir nuomonę išsako beveik kiekvienas. Tereikia šiek tiek pastangų ir pinigų.
„Sužeisti gyvūnai“ festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“
Tavo vardas Angela Wand. Kaliforniją, iš kur esi kilusi, seniai išmainei į ne tokią saulėtą Švediją, nors ir ten neužsibūni – pastaruosius dvidešimt metų pasirodai vis kitose pasaulio scenose. „Menų spaustuvė“ organizuoja scenos meno sezono pradžią Lietuvoje žymintį festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“, kuriame tu vedi edukacines dirbtuves ir pristatai autobiografinį monošou, stand-up’ą „Sužeisti gyvūnai“.
Apie spektaklį „Sonio bliuzas“
Praėjusio amžiaus pradžia – intensyvios socialinės ir kultūrinės plėtros, visuomeninių judėjimų ir protestų prieš juodaodžių, moterų ir seksualinių mažumų diskriminaciją laikas Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuviams – tai tautinės kultūros ir valstybės formavimosi metas. Pavyzdžiui, filme „Aš nesu tavo negras“ („I Am Not Your Negro“, rež. Raoulis Peckas, 2016) afroamerikiečio rašytojo ir visuomenės kritiko Jameso Baldwino vardu pasakojama apie skausmingas juodaodžių patirtis ir XX a. rasizmo istoriją JAV, dar kartą primenant žmonijos tolerancijos evoliuciją. Mums, gyvenantiems Lietuvoje, spalvotųjų teisių sąjūdis ir jų išgyvenimai socialinėje, politinėje ar kultūrinėje plotmėje yra tolima ir labiau teorinė nei išgyventa patirtis.
Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Keturi“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Kai prieš trejus metus rengiau interviu su debiutuojančia teatro režisiere Kamile Gudmonaite, ji užsiminė apie studijoms repetuojamus eskizus – Williamo Shakespeareʼo „Timoną Atėnietį“ ir ištrauką iš Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ bei artėjančias premjeras – „Kelionė į Tandadriką“ ir „Dievas yra DJ“. Per tą laiką visi minėti spektakliai susitiko su žiūrovais. Kai kurie jau spėjo ir atsisveikinti.
Martino McDonagh „Pagalvinis“ Kauno miesto kameriniame teatre
Pastarieji dvidešimt metų – airių kilmės anglų dramaturgo, scenaristo, kino režisieriaus ir prodiuserio Martino McDonagh šlovės laikas. Dramaturgas su milžiniškomis kūrybos galiomis, kartais per daug arogantiškas, manieringas, brutalus, jau dabar yra laikomas vienu sėkmingiausių šio amžiaus kūrėjų. M. McDonagh pjesės pasiekė ir Lietuvą: 2001-aisiais Šiauliuose Gytis Padegimas režisavo spektaklį „Lineino grožio karalienė“, 2006-aisiais Vilniaus jaunimo teatre gimė Jono Vaitkaus spektaklis „Pagalvinis“, 2007-aisiais „Keistuolių teatre“ – Aido Giniočio „Luošys iš Ainišmano salos“. 2017-ųjų rudenį M. McDonagh vėl grįžo į Lietuvos teatro sceną – Kauno miesto kameriniame teatre pastatytas režisieriaus Gintaro Varno „Pagalvinis“. Spektaklio kūrėjai pakvietė žiūrovus akistatai su mūsų etikos normomis ir vertybėmis.
Cezario Graužinio spektaklis „Dr. Faustas“
Lėlių, kaukių ir judesio spektaklis Vilniaus teatre „Lėlė“