Atgimęs Smėlio žmogus

„Man svarbu atgaivinti žiūrovo akis ir pažadinti naują suvokimą apie lėlių teatrą, užkrėsti juo kitus“, – pagrindinius savo kūrybos siekius įvardijo režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko jos spektaklio jaunimui ir suaugusiems premjera pagal lėlininkams chrestomatinę Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno apsakymą „Smėlio žmogus“. Vieno ryškiausių romantizmo epochos vokiečių rašytojo kūrybos problematika, tematika, herojų dualizmas sietini su autoriaus gyvenimo dvilypumu. Jis visą gyvenimą blaškėsi tarp teisininko, muziko ir rašytojo pašaukimų. Eksperimentuoti mėgstanti režisierė, šį kartą iš aktorių atėmusi žodžius ir išgryninusi susidvejinusio, su savais demonais besigrumiančio žmogaus liniją, leidžia žiūrovui tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į niūrų, bet slėpiningą ir kartais iš siaubo kvapą gniaužiantį žmogaus gyvenimą.

Režisierė ir dramaturgijos konsultantas Mindaugas Valiukas atsisako tiesioginių nuorodų į apsakymą. Spektaklis gerokai nutolęs nuo literatūros šaltinio: nėra Klaros ar Natanaelio, pastarąjį visą gyvenimą persekiojančios demoniškos būtybės Smėlio žmogaus. Scenoje –mėlyną suknią vilkinti moteriškoji žmogaus pusė (aktorė Sigita Mikalauskaitė), juodai aprengta vyriškoji (aktorius Šarūnas Datenis) ir Smėlio žmogaus kaukė, kurią pakaitomis atgaivina aktoriai. Viename epizode šmėsteli Olimpija, apsakyme buvusi lėle, o spektaklyje tapusi moters manekenu.

Gintarė Radvilavičiūtė siūlo žiūrovams ne ieškoti istorijos ar bandyti atpažinti personažus, o mėgautis tiksliai kaukes, muliažines galūnes ir skraistes valdančių aktorių profesionalumu bei išmone ir pasinerti į antgamtišką romantizmo vaizduotės pasaulį. Vienoje iš scenų režisierė suknele aprengia vyrą, kuris bando grakščiai šokti, Smėlio žmogui leidžia ne tik atgyti duetuose su vyru ir moterimi, bet ir įsikūnyti į kitus asmenis (aktoriai Martynas Lukošius, Deivis Sarapinas ir Dainius Tarutis). Vyriškąjį ir moteriškąjį žmogaus pradus kankinęs demonas persikelia ir už širmos – šešėlių teatro intarpas puikiai įsilieja į magišką spektaklio stilistiką. Radvilavičiūtė pati laužo spektaklio taisykles ir žiūrovas nuolat patiria nustebimo džiaugsmą.

Režisierė tiksliai suderina visumą: juodoje scenos dėžutėje lyg tamsiame blausiai apšviestame rūsyje susilieja gyva ir iliuzinė materija, paskęsta stalas, prie kurio susėdę pirmą kartą žiūrovus nužvelgia Vyras ir Moteris, kelionę iš realaus į iliuzijų pasaulį simbolizuojantys laiptai, karančios virvės (scenografė Renata Valčik). Atmosferą kurti padeda ir garsai: šikšnosparnių plazdenimas, atrakinamos spynos traškesys, lietus ir juos pertraukiantys antgamtiški, kiek įkyrūs ausiai motyvai – muzikoje irgi gyvena dvi materijos (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė). Dualizmo dramą individui galima įveikti save atpažįstant kitame, save vertinant kartu kaip objektą ir subjektą pakaitomis, – čia svarbiausias tampa aktoriaus ir lėlės santykis. Tiesos ieškoti pasiryžęs žmogus turi susigrumti su viduje slypinčiu demonu. Šios transformacijos virsta tikru kaukių ir judesio spektakliu (choreografė S. Mikalauskaitė). Būtent vaizdas, judesys ir muzika čia yra pagrindiniai istoriją pasakojantys elementai.

Spektaklio įtampa auga sudėtingėjant Vyro ir Moters duetų su Smėlio žmogumi transformacijoms ir didėjant judesių tempui. Dėmesį prikausto S. Mikalauskaitės duetai su kauke: aktorė tiksliai ir ryškiai atskiria savo moteriškumą ir Smėlio žmogaus vyriškumą, kuriam laikui paversdama jį gašliu priekabiaujančiu vyru. O Š. Datenio santykis su partneriu-kauke labiau ne asmeniškai jautrus, bet konkurencingas ir agresyvus.

Transformacijoms sudėtingėjant, žiūrovui darosi vis sunkiau sekti santykių kaitą, dėmesys sutelkiamas į žmogaus judėjimo kartu su lėle galimybes: atsiranda muliažinės galvos, rankos, kojos – Smėlio žmogus auga, galūnėmis raizgo savo auką. Didėjant veiksmo tempui daugėja ir techninių netikslumų, o iš pradžių žavėjęs aktorių plastiškumas, muzika, šešėliuose skęstantys vaizdiniai po kurio laiko pradeda erzinti. Išnykus nugalėtam Smėlio žmogui ir žiūrovų salę nutvieskus šviesai, subyra ir teatrinė iliuzija, kurią visą valandą dėliojo spektaklio kūrybinė grupė. O gal viskas tebuvo sapnas?