Šiais laikais kalbant apie konceptualizmą iškyla daug komplikuotų sąvokų ir jų junginių, kurie nutolina stebėtoją nuo šios meno rūšies esmės. Į meno kalbą įtraukiami mokslo terminai, tuo siekiama išaukštinti kūrinį ar jo autorių, pabrėžiant menininko suvaidintą išprusimą. Dažnai menininkai imasi sizifinių užduočių, savo menu bandydami išspręsti klimato, karų ir pasaulinės nelygybės problemas. Šių galvosūkių kombinacija apsvaigina stebėtoją įvairiomis panikomis, nesiūlant išeities. Gyvenant XXI a. menas nebesuteikia jokio komforto. Jo užduotis per amžius pakito nuo gamtos kartojimo iki žmogaus pasąmonės graužaties.
Svetlana Kopystiansky, „Tai yra pypkė, tai nėra pypkė“. 1983 m. G. Grigėnaitės nuotr.Igor ir Svetlana Kopystiansky, parodos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.Igor Kopystiansky, iš serijos „Purvinas / Švarus“. 1979 m. G. Grigėnaitės nuotr.Igor ir Svetlana Kopystiansky, parodos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.Igor Kopystiansky, „Konstrukcija“. 1979 m. G. Grigėnaitės nuotr.Igor Kopystiansky, „Fotogramos“. 1979 m. G. Grigėnaitės nuotr.Igor Kopystiansky, „Fotogramos“. 1979 m. G. Grigėnaitės nuotr.Igor ir Svetlana Kopystiansky, „Dviguba iliuzija“. 2008 m. G. Grigėnaitės nuotr.
