Autorius: Eglė Bertašienė

Eglė Bertašienė

Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kūrinių koncertas Šv. Jonų bažnyčioje

Iškilmingu ir galingu skambesiu aidės Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios skliautai lapkričio 8 d. 18 val. – „Trimito“ pučiamųjų orkestras, „Vilniaus“ ir „Polifonijos“ chorai bei solistai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skiria lietuviškos muzikos koncertą. O neabejotina vakaro kulminacija – puikiai pučiamuosius instrumentus išmanančios kompozitorės Vaidos Striaupaitės-Beinarienės specialiai koncertui sukurto „Te Deum“ premjera.

Su kompozitore Vaida Striaupaite-Beinariene susitinku vos jai grįžus iš koncertinės kelionės Niujorke ir tikriausiai dar net nespėjus įsivažiuoti į įprastą paros ritmą. Tačiau nei tai, nei staiga užklupęs tikras ruduo mums nesutrukdo pasikalbėti apie kūrybines aktualijas, draugystę su „Trimito“ pučiamųjų orkestru ir, svarbiausia, apie netrukus įvyksiančią naujo jos šešių dalių opuso „Te Deum“ premjerą. Lapkričio 8 d., Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje skambės ne tik naujoji Vaidos kompozicija, bet ir jos muzikinė poema „Protėvių laiškai“, tad koncertas – ar bent viena jo dalis – jau beveik autorinis.

Eglė Bertašienė

„Hortus apertus“ kvapų paroda „Kabantieji sodai“

Nuo to laiko, kai futuristas Carlas Carrà paskelbė manifestą, kuriame šalia kitų meno šakų paminėjo ir kvapą, praėjo daugiau nei šimtmetis, bet net ir šiandien, kai jau gerą dvidešimtmetį pasaulinė kvapų meno scena vis intensyvėja, Lietuvoje olfaktorija daug kam tebėra mįslė ir gal net „ne visai menas“. Teisybės dėlei priminsiu, kad pavienių atvejų (tiesa, labai fragmentiškų ir pasitarnavusių tik kaip garso ar vizualios raiškos sukeltų įspūdžių paįvairinimas), būta ir mūsų kultūriniame areale: prisimenu Vidmanto Bartulio performansus, kuriuose muzika sklido kartu su čia pat scenoje gaminamo maisto kvapais, vis dar gyvos legendos apie fluxus hepeningams artimą Gintaro Sodeikos „Baza-Gaza“, kurioje šalia garso ir videovaizdo reikiamu momentu buvo paskleidžiami oro gaiviklių aerozoliai ir deginamos gumos dūmas, užfiksavau ir Laisvydės Šalčiūtės Latako gatvėje vykusį projektą, kai ant nebeveikiančio Vilniaus konditerijos fabriko „Pergalė“ fasado buvo eksponuojamos fotografijos, o šalia jų – buvusią erdvę aktualizuojantys kepamų ir čia pat žiūrovams dalijamų vaflių kvapai. Akivaizdu, kad visais tais atvejais kvapas tarnavo tik kaip papildomas dėmuo, o ne kaip savarankiška ir kūrinio koncepciją savaime pajėgi perteikti medija.