AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Meditacija nosiai

„Hortus apertus“ kvapų paroda „Kabantieji sodai“

Eglė Bertašienė
Nr. 20 (1214), 2017-05-19

Nuo to laiko, kai futuristas Carlas Carrà paskelbė manifestą, kuriame šalia kitų meno šakų paminėjo ir kvapą, praėjo daugiau nei šimtmetis, bet net ir šiandien, kai jau gerą dvidešimtmetį pasaulinė kvapų meno scena vis intensyvėja, Lietuvoje olfaktorija daug kam tebėra mįslė ir gal net „ne visai menas“. Teisybės dėlei priminsiu, kad pavienių atvejų (tiesa, labai fragmentiškų ir pasitarnavusių tik kaip garso ar vizualios raiškos sukeltų įspūdžių paįvairinimas), būta ir mūsų kultūriniame areale: prisimenu Vidmanto Bartulio performansus, kuriuose muzika sklido kartu su čia pat scenoje gaminamo maisto kvapais, vis dar gyvos legendos apie fluxus hepeningams artimą Gintaro Sodeikos „Baza-Gaza“, kurioje šalia garso ir videovaizdo reikiamu momentu buvo paskleidžiami oro gaiviklių aerozoliai ir deginamos gumos dūmas, užfiksavau ir Laisvydės Šalčiūtės Latako gatvėje vykusį projektą, kai ant nebeveikiančio Vilniaus konditerijos fabriko „Pergalė“ fasado buvo eksponuojamos fotografijos, o šalia jų – buvusią erdvę aktualizuojantys kepamų ir čia pat žiūrovams dalijamų vaflių kvapai. Akivaizdu, kad visais tais atvejais kvapas tarnavo tik kaip papildomas dėmuo, o ne kaip savarankiška ir kūrinio koncepciją savaime pajėgi perteikti medija.

 

Visai kitu keliu pasuko „Hortus apertus“ grupė, nuosekliai kurianti išimtinai olfaktorijos srityje. Dažnai dirbama tik su kvapu, dėmesys telkiamas tik į tai, ką galima užuosti, šitaip atsiribojant nuo bet kokių kitų dirgiklių, o jeigu tokie ir yra, tai būtent jie įgauna papildančio dėmens vaidmenį arba – dažniau – tampa sinkretinio reiškinio dalimi. Galbūt todėl šios grupės parodos, tarsi saugant publiką nuo nereikalingų ir stipresnių už kvapą stimuliatorių, paprastai nėra vizualiai įspūdingos ir akis čia veikiau nuobodžiauja nei tyrinėja. Kūrėjams svarbesnė kita – edukatoriaus – misija, kuri tarsi įpareigoja visus atėjusiuosius sulaikyti, prisijaukinti ir patraukti ne kuo nors kitu, bet vien kvapais, o tai kone magijos seansui prilygstantis ritualas, nes jis nepažintas, neįprastas ar net baugokas. Ta misija tikriausiai ir bus atsakymas į tai, kodėl „Hortus apertus“ pasirinktos temos bei raiškos būdai visuomet yra nuosaikūs, patogūs, neišbalansuojantys ir niekaip nesukrečiantys, veikiau atvirkščiai – užliūliuojantys maloniu būviu ir akimirkos pasitenkinimu, dažnai net ir hedonistiški. Ir ši pozicija yra atvirai priešinga tai, kuri vyrauja šiandienos Vakarų Europos ar JAV galerijų erdvėse, kur žiūrovas/uodėjas dažniau bus sukrėstas nei pamalonintas: kvapų menininkai labiau linkę šokiruoti, nustumti ant patyriminių pojūčių ribos ar net už jos, pasitelkti kraštutines priemones ir jomis pasinaudojant tiesiogiai manipuliuoti lankytojo būsenomis bei išgyvenimais, šitaip sulaukiant galingo efekto ir plataus spektro potyrių, pradedant mirties baime, pasidygėjimu ir baigiant, tarkim, seksualiniu susijaudinimu. O kur dar šalia viso to kurstoma mentalinė provokacija, kelianti nepatogias, komplikuotas temas.

 

Nežinau, kuria kryptimi toliau eis „Hortus apertus“, tačiau pastarasis jų darbas, balandžio 9 d. – gegužės 6 d. eksponuotas Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, pratęsia tai, kuo buvo ir pradėta. Debiutavę prieš 7 metus „Rožių sodo“ projektu, kuriame viskas sukosi aplink rožės aromatą ir mėginimą jį atkurti, atveriant kiekvienos iš pasirinktų šios gėlės rūšių kvapų skirtybes, šiuokart jie vėl atsigręžė į sodą kaip personažą, dargi (turbūt visai atsitiktinai) atliepdami dabartinę pasaulinę parfumerijos pramonės tendenciją, eskaluojančią Edeno sodų ir apskritai gamtos temas. Gal šios grupės pavadinimas nėra atsitiktinis sutapimas („hortus apertus“ lotynų k. – atvertas sodas)?

 

„Kabančiuosius sodus“, kurių ašis – 10 skirtingų kvapų, susitelkusių po kybančiais skaidriais gaubtais, priskirčiau olfaktorinio peizažo bei natiurmorto žanrams, tapomiems kelerius metus maišytais ir gludintais aromatais. Autoriai net kūrinių aprašymais tarsi nesąmoningai imituoja vizualiųjų menų parodos eksponatus, tik vietoje „aliejaus“, „akrilo“, „drobės“ ir „kartono“ šalia pavadinimų figūruoja „natūralios kvapiosios substancijos“, „sintetinės molekulės“, „etanolis“. O ir toliau kalbant apie kvapų kūrybą galima pasitelkti menotyrines sąvokas bei visuotinai įsigalėjusias estetines kategorijas, nes netgi čia šis universalus instrumentarijus yra tinkamas ir gerai veikia. Uodžiant romantišką pasaulėžiūrą išpažįstančios grupės „Hortus apertus“ kvapus, esi tarsi nuvedamas ir švelniai stumtelimas ant įsivaizduojamo meditacijos kilimėlio kontempliuoti žydėjimo, ilgesio, nykimo, prisiminimų, sapnų. Laimės Kiškūnės „Vyšnias skabantys varnėnai“, Gaelio Peltier „Pietų kraštų sodai“, Nomedos Jucevičienės „Kelias pro žydintį krūmą“, Vitos Mašalienės „Obuolių sodas“, Eglės Stankevičiūtės „Vystančios rožės“, Jurgos Katakinaitės „Žiedų ilgesys“ kuria nostalgiškus ir melancholiškus pojūčius žadinančius aromatus iš primirštos vaikystės dienų, iš Oskaro Milašiaus poezijoje tvyrančio rudens, iš vidujai keičiančių klajonių po Viduržemio kraštus. Visgi visus idiliškus išgyvenimus vienu kvapsnio kirčiu suardo į megapolio realybę nutrenkianti Inos Kučinskės „Terasa ant dangoraižio stogo“. Dokumentiškai atkurtas saulėje kaistančios stogo dangos garas išsklaido visa, kas sunkiai pasiduoda žodžiams ir riebiais tamsiai giliais potėpiais suformuoja lengvai atpažįstamą pramoninį peizažą. Taip, šalia idealizuotų sodo vaizdinių jis netgi ir realybėje atrodytų tarsi senų parkų teritorijoje išdygęs šiuolaikinės architektūros statinys. Ir dar vienas darbas, Veronikos Gribauskaitės „Labirintas“, tame tarpstančių kvapniausių žiedų ir vaisių kontekste įneša kito – aitroko, rūsčiai žalio kasdienybės skonio, beje, labai įtikinamai atkuriančio vešliai sužėlusio sodo labirinto įvaizdį.

 

Istorinės tiesos ieškotojomis ir kvapų restauratorėmis pavadinčiau Laimę Kiškūnę dėl jos „Galeno sodo“ ir Redą Valentinavičienę dėl (at-)sukurtos kabančiųjų Babilono sodų „Žemės“. Iš rašytiniuose šaltiniuose užsilikusių nuotrupų ir dabartiniuose mokslo tyrimuose aptiktų faktų jos sudėlioja tolimas mitines realybes su kone fiziškai juntamo karščio, saulės, šviesos nutviekstais objektais.

 

Apėjusi parodą pavarčiau reflektuoti kviečiančią atsiliepimų knygą – sunki. Maža to, iki pat paskutinio puslapio užpildyta pakylėtomis eilinių lankytojų, neturinčių jokio specialaus olfaktorinio pasirengimo, padėkomis ir nesuvaidintu džiaugsmu sproginėjančiais įspūdžiais. O tai visiškai objektyvus ir legalus įrodymas, kad „Kabantieji sodai“ surezonavo, suteikė malonumo ir visu 100 procentų atliko tai, kas buvo iš anksto suplanuota – nelyg kavutės su saldžiu pyragaičiu efektas stresą keliančios darbo dienos vidury.

 

Ieškau atsakymų, kodėl olfaktorija mūsiškio meno sferoje taip retai tesutinkama, ir greičiausiai tiesos trupinių bus pribyrėję visur po truputį: gal neįdomu, gal tiesiog nepažįstama ir dar neatrasta, gal prisibijoma užstrigimo paviršiuose, kurie nepajėgūs sugeneruoti lankytojus keičiančių patirčių, gal sunkiai įvaldoma ir suvaldoma? Išties, manipuliacijų jau egzistuojančiais kvapais gali nepakakti sudėtingai idėjai įgyvendinti, o kvapo kūrimas ir technologijų jam „įmontuoti“ ir eksponuoti išmanymas reikalauja specifinių žinių ir nuoseklaus domėjimosi šia sritimi. „Hortus apertus“ komandoje taip pat kuria ne menininkai (jei peržiūrėtume jų įgytas profesijas), o tiesiog aktyvūs kvapų kultūros entuziastai, ir tai yra dar vienas bruožas, tarsi patvirtinantis taisyklę.

Beje, ką tik prasidėjusi Venecijos bienalė tarp atidarymo savaitės renginių siūlo ir vieno stipriausių kvapų medijų kūrėjo ir pionieriaus Peterio de Cupere‘s projektą. Gėlės, teršiančios orą ir į aplinką klastingai skleidžiančios ne joms įprastą malonų aromatą, o išmetamųjų dujų kvapą, pasiūlo visiškai netikėtą ir diskusijas generuojantį sodo, ekologijos temų rakursą. Su sodais gali būti ir taip.

Į viršųĮ VIRŠŲ