„Gray portretai“ anaiptol ne apie pilką spalvą ir atspalvius. Iš tiesų, tai tapytojos Dalios Skridailaitės įsivaizduojamų Doriano Grėjaus giminės moterų portretai. Paroda veikia Vaidilos teatre (A. Jakšto g. 9) lapkričio 18 – gruodžio 18 dienomis.
Globalių permainų laikotarpiu sunku atsiriboti nuo reakcijos į kintantį pasaulio portretą. Net įprastas, rutinos ritualu apibrėžtas rytas su filtruotos kavos gurkšniu įgauna aitresnį prieskonį, kai stebi geometrinių figūrų spalvos kaitą žemėlapyje. Raudona, mėlyna, raudona. Iki prasidedant žiaukčiojimo stadijai nuo smegenis plaunančios psichodelikos, išskuodžiau į pasaulį, kuris (dar nebuvau pasirengusi to išgirsti) po rinkimų užatlantėje pasikeitė. Laimei, nepatyrusi provokuojamo anafilaksinio šoko, perbėgau į paralelinę plotmę, kurioje grafikė Elena Grudzinskaitė ištrynė spalvas.
Sakoma, kai paslaptį žino daugiau nei vienas žmogus, tai jau ne paslaptis. Yra dalykų, kuriuos visi pastebi, bet niekas garsiai nekalba ir pirštais nebado. Praleidžia pro akis – išskyrus geltonąją spaudą, kuri menkiausią nesklandumą apibūdina kaip skandalą. Apsilankius Pamėnkalnio galerijoje eksponuojamoje fotografo Visvaldo Morkevičiaus parodoje „Public Secrets“ sudvejoji, ar pavadinimas, paryškintas feisbuko renginio viršelyje reprezentuojama parodos nuotrauka su alų geriančia mergina nubrozdintais keliais, gali būti iškalbingesnis už ekspoziciją.
Klausimas, kas aš esu, žmogų pradeda kvosti nuo mažumės. Vieni į jį atsako lengvai ir anksti, kiti pereina kone kryžiaus žygius, kad pasiektų galutinį rezultatą: I‘m – identifikavimo meną. Apie meną ir kas esu aš, kalba „Klaipėdos galerijoje“, balandžio 21 d. pristatyta tapytojų ir skulptorių autoportretų paroda iš privačios Vidmanto Martikonio kolekcijos. Be kita ko, ji suteikia retą galimybę akies krašteliu pamatyti, kokius save regi ar regėjo menininkai, nepasidavę ir nepadėję daugtaškio I‘m paieškose.
Kovo viduryje „Klaipėdos galerijoje“ atidaryta nauja Romo Klimavičiaus personalinė paroda „Improvizacijos“. Autoriaus darbų pamatas – Renesanso stilistika. Todėl neapsakomai įdomu tyrinėti, kaip atgimimo epocha atgimsta dabartyje.
Uostamiesčių žmonės, regis, sunkiai išgyvena be jūros kvapo ir gaivališko vėjo. Gal todėl ukrainiečių akvarelininkas Sergey Lysyj, gimęs ir gyvenęs Odesoje, prieš kelis metus naujais namais pasirinko Klaipėdą? Gal todėl, kad baigęs meninę grafiką, šiandien neatsispiria vandens ir spalvų sąveikavimo žaismui?
Skaičius penkiolika šiemet dažnai pastebimas. Galime rasti nevieną sutapimą, kaip per praėjusius penkiolika metų pasikeitė pasaulio, valstybės ir vieno miesto veidas. Šiemet penkiolika suėjo turbūt didžiausiai interneto enciklopedijai, vienam populiariausių žiniasklaidos kanalų Lietuvoje ir – „Loretos galerijai“ Alytuje. Vasario 5 d. įvyko galerijos penkioliktojo gimtadienio minėjimas.
Nors žiemos speigai prasidėjo pavėluotai, užklupti esame stipriai. Kur – 15, kur – 22. Visgi sniegas užgožė ne visus šiaurės užkaborius. Yra vieta, kur gėlės gausiai žydi žiemą. Žiemos sodas? Toli gražu. Veikiau – knygų sodas. Ir visai ne Anos Kareninos ir Džeinės Eir žiedai šį kartą keri.
Agnės Palilionytės paroda „Šalti bučiniai“ iki šiol buvo pristatoma kaip „Stepių vilko“ Herminos interpretacija. Dabar ekspozicija demonstruojama viename prekybos ir pramogų centre Vilniuje. Čia, netikėtoje erdvėje, moterys prisitaikė prie aplinkos ir transformavosi nenuleisdamos kartelės. Iš Herminos portretų jos persimainė į rytdienos damas.
Agnė Palilionytė – jaunosios kartos tapytoja. Dailės mėgėjams atpažįstama iš darbų ciklo „Šalti bučiniai“, vaizduojančio H. Hesės „Stepių Vilko“ mylimąją Herminą. Spalio 5 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje autorė pasirodė naujame amplua atverdama duris į parodą „Šušu šalyje“, skirtą vaikams.