Pseudonimai ir formos

Adomas Stanislovas Raudys-Samogits. „Vergo pasipriešinimas“. 1974 m. J. Butrimaitės nuotr.

Niekada nesupratau žmonių, savo tikruosius vardus ir pavardes slepiančių po susigalvotų pseudonimų ar slapyvardžių kaukėmis. Visai kitas reikalas su svetimųjų duotomis pravardėmis – kad ir kokios jos žiaurios ar bjaurios atrodytų, dažniausiai viena sąvoka atskleidžia adresatų esmę – stipriąsias (rečiau), silpnąsias (nuolat) puses. Susigalvoti vardai teliudija jų autorių pretenzijas pasirodyti geresniems, gražesniems, protingesniems, stipresniems – kitokiems, negu yra iš tikrųjų. Prisimenu vieną ankstyvosios jaunystės pažįstamą, kuris ne prašė, o reikalaute reikalavo, kad aplinkiniai jį vadintų Judu, nors nebuvo nei niekšas, nei išdavikas, nei toks, kokiu šį Jėzaus mokinį nuo amžių amžinųjų vaizduodavo Europos dailininkai.

Kelerius metus trunkantį parodinį turnė po Lietuvą surengęs (praėjusiais metais – Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, žemaičių muziejus „Alka“, Žemaičių dailės muziejus Plungėje, „Akademijos“ galerija, šiais metais visai neseniai – Teatro, muzikos ir kino muziejus), pastaraisiais dešimtmečiais Paryžiuje gyvenantis skulptorius A.S. Raudys, viešumoje prisistatantis Žemaičiu, tiksliau – lotynizuota šio termino versija – Samogits, teisę į šį pseudonimą įgijo dėl savo kilmės (gimė, užaugo Palangoje, iki šiol mielai kalba gimtąja tarme) ir audringos praeities (disidentinė veikla vidurinėje mokykloje, mokslai LTSR valstybiniame dailės institute, pasitraukimas į Vakarus, asistento darbas pas litvaką Jacques’ą Lipchitzą). Anuos penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų, kai ne tik Žemaitijos, bet ir Lietuvos vardas buvo įnirtingai braukiamas iš pasaulio žemėlapių, vadintis žemaičiu buvo ne tik garbė, bet ir atsakomybė. (Tautinę, tarminę ar regioninę priklausomybę ženklinančio žodžio pavertimas asmenvardžiu gresia tapti tam tikru jo ,,sumonopolinimu“ – net Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais tai pajutę valstybės bei tautos reprezentantai užsienyje terminą lituanus pasirašydavo prie savo tikrųjų ar išgalvotųjų vardų – pavyzdžiui, Mykolas Lietuvis ar Kazimieras Semenavičius Lietuvis).

Kūrybinė A.S. Raudžio veikla – smulkioji plastika ir piešiniai (ne ką mažiau skulptūriški už pačias statulas) liudija, kad slapyvardžio pasirinkimas jo autoriui buvo ir yra ne tik patriotizmo apraiška, bet ir meninis, konceptualizuotas veiksmas. Visą savo kūrybinės karjeros laikotarpį (sunku jį pavadinti evoliucijai tapačia raida ar kupinu revoliucingų lūžių augimu, nes A.S. Raudys, nepaisant socrealistinio sovietinio laikotarpio, buvo ir yra kaip reta pastovus ir monolitiškas, kas nors pasakytų – ,,tikras žemaitis“) Samogitas ieško estetinės žemaitiškos tapatybės išraiškos. Pastaroji skulptoriui susijusi su žemaičiams tradiciškai, stereotipiškai, kartais ne be anekdotinės potekstės, priskiriamais charakterio bei fiziniais bruožais – pastovumu ir jėga.

Pastovumą, kaip plastinę kategoriją, menininkas išreiškia monumentaliomis, organiškomis (sėkliškomis, vaisiškomis), akmeniškai apibendrintomis formomis. Akmenį A.S. Raudys naudoja retai, mieliau renkasi ,,šiltesnį“, minkštesnį medį, galų gale – bronzą, gipsą, tačiau granitinis riedulys ar žemės grumstas (žemę etimologiškai taip pat galima sieti su Žemaitija) yra jo idealas. Vaikystės patirtis lėmė, kad akmeninių riedulių, žemės gabalų imitacijos atrodo iki blizgesio nugludintos audringosios Baltijos jūros bangų. Kai kurie artefaktai primena pakrantėje randamus gintarus – ir dar ne bet kokius, o su įvairaus kalibro skylėmis bei inkliuzais. Nėra nieko pastoviau už akmenis ar gurvuolius.

Galios (žemaitiškos) Samogito skulptūrose įkūnytos nuolat pasikartojančiais sukaustymo bei proveržio motyvais. Darbų pavadinimuose pateiktos deklaratyvios nuorodos į su dinamika, dinamiškumu susijusius veiksmus – veržimąsi, įsiskverbimą, pasipriešinimą. Vis dėlto vizualiai daugelis statulėlių yra statiškos, ,,paskendusios savyje“. Judėjimo įspūdžio nesustiprina net ant jų kūnų užnerti troseliai, vielos, grandinėlės, lasai. Tačiau turbūt daugeliui statistinių nerangių žemaičių (akyse iškyla stambus gražias moteris ir naminio alaus statines barzda lėtai, bet užtikrintai kilnojančio pono vaizdinys) ar juos įsivaizduojančių pašaliečių net stipresnis žemaitiškų dantų sugriežimas, ūmesnis žandikaulių sukandimas, žvalesnis raumenų sujudinimas asocijuojasi su nevaldomu polėkiu ir kosmine energija.

Galima diskutuoti, kiek A.S. Raudžio teigiamos žemaitiškumo apraiškos yra tikros ir natūralios, kiek dirbtinos ir sugalvotos (savųjų/svetimųjų) ir ar pats skulptorius neprisideda prie nepajudinamų (kaip tie galingi akmenys) vaizdinių kūrimo. Galbūt jokios bėdos čia nėra – niekas nepaneigs, kad 1977 m. Venecijos meno bienalėje ar 1987 m. Šiuolaikinėje meno manifestacijoje Paryžiuje menininko kūrinius išvydę ir Lietuvos regioninius skirtumus žinoję lankytojai autoriaus nevadino, nepravardžiavo niekaip kitaip, tik ,,žemaičiu“. Kad ir kaip ten būtų – savo skulptūromis A.S. Raudys išreiškė menamus, tačiau visuotinai chrestomatiniais laikomus žemaičių psichologinius ir fizinius bruožus, todėl įgijo tvirtą (pastovią ir galingą) teisę vadintis Žemaičiu, Samogitu.

P.S. Šį savo tekstą pasirašau „Dzūko“ slapyvardžiu. Skaitytojams spręsti – ar jis, o ir visas tekstas atitinka karštakošišką, ūmų ir temperamentingą Pietų Lietuvos gyventojų būdą.