Baisūs malonumai

Roberto Narkaus instaliacijos fragmentas. 2008 m.

Kiekvienas leidimasis į namų rūsį man būdavo tarsi dalyvavimas kurioje nors „Tvin Pykso miestelio“ serijoje. Baimė maišydavosi su susijaudinimu, nerimas su smalsumu (ne veltui Alfredas Hitchcockas siaubą visuomet siejo su malonumu). Kai tapau sąmoningesnė, paaiškėjo, kad dėl šio nepaaiškinamo jausmo kaltas ne rūsys, o aš pati. Fantazija proporcinga baimei. Robertas Narkus netikėtus pasąmonės rūsių kampus apšvietė ir įamžino. Vaizdai, atspausti ant kartoninių dėžių – talpyklų, iškart verčia susimąstyti apie kūrybinio metodo performatyvumą: klaidžiojimo tamsiais gyvenamųjų rūsių labirintais su žibintuvėliu ir fototechnika priežastys itin asmeniškos. Kiekvienas turi savo raktą į pasąmonės rūsį. Panašios priežastys į mišką atviliojo čekų kilmės fotografę Jitką Hanzlovą. Savo gimtinėje Bohemijoje menininkė klaidžiojo po apylinkių miškus tamsoje ar tirštoje migloje. Per kolektyvinę pasąmonę, kuri sukonstravo nesuskaičiuojamą kiekį mitų bei pasakų apie amžinai paslaptingą mišką, autorė žengia į autorefleksiją. Pripratusi dirbti su žmonių portretais, miške ji negalėjo komunikuoti su niekuo kitu, išskyrus save, ir tai tapo stipriausiu šio projekto aspektu. Kaip ir Roberto Narkaus fotoinstaliacijos „0 – 1“: būtent asmeninis, intymus santykis su pasirinkta erdve atskleidžia netikėtus pasąmonės-rūsio kampus. Ir R. Narkaus, ir čekų menininkės fotografijose apšviestas tik ribotas regos laukas tobulai sukuria nerimo kupiną atmosferą: kiekvienas staigus posūkis žibintuvėliu tampa kvapą gniaužiančiu kadru. Apšviestų teritorijų fiksacija atrodo tokia pat atsitiktinė, kaip ir girto žvilgsnio, „nuplaunančio“ supantį kontekstą. Kaip ir pasąmonėje, čia išnyksta priežasties ir padarinio ryšys, todėl būtent nuosekli kelionė po erdvę tampa klaidžiojimu. Būtent netikėtumas, neišsakomumas čia itin svarbus, todėl R. Narkaus instaliacijos pakvietimuose nurodytos „esminės sąvokos, reikalingos naviguoti parodos erdvėje“, t.y. rūsys, pasąmonė ir „padvalas“, gerokai sumenkina šią stiprią projekto įkrovą. Nemanau, kad daug pasitaiko parodų lankytojų, nežinančių, kas yra rūsys ar pasąmonė, todėl šių sąvokų paaiškinimas eiliniams žiūrovams kelia įtarimų – negi menininkas taip baiminasi likti iki galo nesuprastas? Kalbėdamas apie pasąmonę, menininkas turėtų įsisąmoninti, kad kalbama apie patį migločiausią, tamsiausią ir mažiausiai ištyrinėtą erdvę, kas puikiai atsispindi jo fotografijose, ir kiekvienas bandymas verbalizuoti ją tik dar labiau blokuoja.

R. Narkus jau ne pirmą kartą sėkmingai eksperimentuoja su fotografiniais paviršiais, šį kartą tam pasirenka kartonines dėžes. Šias traktuoja kaip talpyklas – tūrinius kūnus, kuriuose viena ar kita (ne)tvarka sudėliojami atsiminimai – suvenyrai. Kaip ir į rūsius, į kuriuos sukraunami „atliekami“, savo funkcijos netekę, „išstumti“ daiktai, taip ir į pasąmonės dėžes sunešame informacijos ir patirčių liekanas. Kalbant apie instaliacijos įgyvendinimą, gal kiek pritrūko dėmesio pačioms fotografijoms, jas užgožė kartoninių dėžių bokštai. Suprantu, kad taip siekta sukurti rūsio-labirinto atmosferą su netikėtai iš už kampo pasirodančiais vaizdais, tačiau tokiu atveju galbūt būtų pagelbėjęs dar menkesnis apšvietimas ar didesnis dėžių mastelis.

Beje, svarbu paminėti, kad tai ir audioinstaliacija. R. Narkus parinko muzikinį takelį, kurio skleidžiamas dažnis sukelia nerimą, kitokias psichines žmogaus reakcijas. Taip tarsi pakartojama paties autoriaus savijauta vykdant „0 – 1“ projektą.

Nemažiau svarbus instaliacijos aspektas – „padvalo“ fenomenas. Užfiksuotuose rūsių vaizduose galima rasti nemažai užrašų, atliktų „padvalo“ veikėjų rankomis. Iš meilės prisipažinimų merginoms, grupėms ar gimtajai šaliai galima spręsti apie tuometinį Lietuvos socialinį kontekstą. Iki šiol joks lietuvių menininkas nesigilino ir nenagrinėjo tuometinio (9-ojo dešimtmečio pabaigos – 10-ojo pradžios) jaunimo psichosocialinės būsenos. Šiuose požeminiuose „centruose“ virė pats įvairiausias gyvenimas – nuo muzikinių repeticijų, drausto sporto šakų treniruočių iki nusikalstamos veiklos. Rūsio teritorija atskleidžia tuometinės visuomenės ribotumą – visa tai, ko neįmanoma klasifikuoti, tampa undergroundu. Taip pati įvairiausia veikla „sugrūdama“ į bendrą kolektyvinės pasąmonės rūsį. „Padvalo“ veikėjai dažniausiai būdavo susivieniję „išstumtieji“, o jų elgsena atspindėdavo kiekvieno socialinio vieneto slepiamus instinktus.

Po apleistus rūsius paklaidžiojęs Robertas Narkus mus priverčia šiuos instinktus prisiminti. Baisokas malonumas.