Dailė

Mono motinytas suriktavota

Eglės Kuckaitės grafikos paroda Kupiškyje

Justina Augustytė

iliustracija
Eglė Kuckaitė. „Iki 5 metų laisvės atėmimo“. 2004 m.

Šį pavasarį Eglė Kuckaitė savo darbus pristato erdvėje, nutolusioje nuo pagrindinių šiuolaikinės grafikos centrų: Kupiškyje, buvusioje sinagogoje įsikūrusioje parodų salėje. Nuo kovo pabaigos ten eksponuojami E. Kuckaitės grafikos lakštai. Taip menininkė tarsi atiduoda duoklę gimtajam miestui: ši paroda – projekto „Sugrįžimai“, skirto iš Kupiškio kilusių menininkų kūrybos pristatymui gimtinėje, dalis.

Rašyti apie E. Kuckaitės kūrybą ir sunku, ir lengva. Lengva, nes grafikos lakštai nesunkiai pasiduoda interpretacijai, prašyte prašosi šifruojami. Iš gerai atpažįstamų personažų (demoniškosios mergaičiukės, japonės) ir jų ritualų lengva vynioti vientisą, kiek tai įmanoma, pasakojimą. Sunku, nes daugkart aprašyta, analizuota jos kūryba jau apkibusi menotyrinėmis klišėmis ir pažvelgti į grafikės darbus naujai nėra paprasta – nori nenori mintyse sukasi ankstesniuose tekstuose jau pacirkuliavusios frazės ir nusistovėję apibūdinimai. Juo labiau kad ši E. Kuckaitės paroda – savotiška retrospektyva, apimanti darbus nuo 1998 metų, kai grafikė ėmėsi aktyvios kūrybinės veiklos, iki pat dabar tebetęsiamų ciklų. Toks parodos pobūdis lyg reikalautų apibendrinančio, apžvalginio pobūdžio rašinio.

Menininkės kūryba sunkiai leidžiasi skirstoma į etapus ar kaip kitaip. Parodoje nesiekiama chronologinio eiliškumo ir vientisumo – ji fragmentiška ir sunarstyta iš įvairių laikotarpių darbų. Darbai eksponuojami taip pat koliažo principu sudėliojant skirtingų ciklų lakštus į vienus rėmus. Toks ekspozicijos principas pakartoja ir E. Kuckaitės darbų sąrangą: iš asociacijų gijų – čia tankių, čia nutrūkstančių ir vėl suraizgomų – pinamas pasakojimas, kuriamas chaotiškas sapnų, fantazijų, geismų pasaulis, nepavaldus realybės dėsniams, šiaip slypintis kažkur giliai ir tik praradus budrumą išsprūstantis į paviršių keistais ir kiek gąsdinančiais pavidalais. Tačiau net tokiame asociacijų, nuorodų, ženklų ir simbolių kratinyje nesunku apčiuopti elementus, tapusius E. Kuckaitės darbų skiriamaisiais bruožais ir sudarančius jos kūrybos karkasą.

Nesuklysiu sakydama, kad E. Kuckaitės grafikos darbuose vyrauja moters tema. Net ten, kur, atrodo, jos figūros ir nėra, juntamas savitai traktuojamo moteriškumo patirties dvelksmas. O jo apraiškų grafikės kūryboje esama įvairių. Pirmiausia krenta į akis archetipinis moteriškumas, sufleruojamas jau parodos pavadinimo „Mono motinytas suriktavota“: tai lyg nuoroda į moteriškąją giminės liniją, siekiančią tuos kultūros sluoksnius, kai viską „riktavojo“ (tvarkė, rikiavo) moteris. Archetipinis moters įvaizdis E. Kuckaitės darbuose reiškiasi kuo įvairiausiai: nuo lietuvių mitologijos ir senosios kultūros citatų (darbas „Žalčių karalienė“, nuolat pasikartojantis kasų leitmotyvas), metaforiško moters ir gamtos gretinimo („Rožės“ ciklas) iki japoniškos kultūros ženklų.

Ankstyviesiems darbams būdingą poetiškesnę moteriškumo sampratą ilgainiui papildė (bet neišstūmė – metaforiško, lyriško prado esama ir vėlesniuose cikluose, pvz., „Iš lūpų į lūpas“) ironiškoji, maitinama šiuolaikinės kultūros procesų. Šią sampratą iliustruoja E. Kuckaitės pamėgti personažai – nuogos moterytės į du kuodelius susuktais plaukais (ciklas „Demonės“). Iš pirmo žvilgsnio infantilios ir žaismingos mergaitės tampa demoniškų jėgų įsikūnijimu. Demonės menininkės kūryboje atspirties tašką randą graikų mitologijoje, kur demonu vadinama geroji arba blogoji dvasia, gyvenanti tarpiniame pasaulyje tarp mirtingųjų ir dievų. Tokios ir E. Kuckaitės demonės: jos kiek efemeriškos, tarsi plūduriuojančios lengvame chaose, bet, kita vertus, kartu ir žmogiškos, joms nesvetimi kasdieniai žemiški ritualai. Tas pats tipažas įsikuria ir trims menotyrininkėms – Austėjai Čepauskaitei, Laimai Kreivytei ir Laimai Kanopkienei – skirtuose darbuose, kuriuose tik pavadinimas (citata iš menotyrininkės teksto) nurodo sąlytį su kultūros aktualijomis, o visa kita lyg panardinta „neįveikiamo sapno būsenon“ (taip pavadinta A. Čepauskaitei skirta litografija).

Be moters įvaizdžio tyrinėjimo, E. Kuckaitės grafikoje skleidžiasi dar viena tema – architektūriniai peizažai. Tačiau ir šie paklūsta iracionaliam vaizdo konstravimo principui. Labai realūs ir lengvai atpažįstami statiniai – Vilniaus ir kitų miestų bažnyčios, namai – ofortuose sulimpa į architektūrinius ansamblius, besidriekiančius per ištęsto formato atspaudą. Toks netikėtas pastatų sujungimas, jų aptirpę, lyg miglos sluoksniu uždengti pavidalai labiau primena ne realų peizažą, o siurrealistinę viziją, erdvę, kurioje galėtų apsigyventi kitų grafikės darbų personažai.

Pastaruoju metu su kūryba eksperimentuojanti ir grafikos ribas peržengianti E. Kuckaitė Kupiškyje pasirodo kaip grafikė. Stiprus piešinys (puikus to pavyzdys – natūralistiškos vystančių rožių studijos), techniškas atspaudas, grafikos technikų įvairovė rodo ją įvaldžius grafikos meno raiškos priemones. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Kitas, svarbesnis ekspozicijos bruožas – galimybė pajusti, kaip „suriktavotas“ menininkės kūrinių pasaulis. Ir nesvarbu, kokiomis priemonėmis jis įgauna materialų pavidalą. Šįkart tai grafika, o kitąkart... Pagyvensim – pamatysim.