Muzika

Reta viešnia – Renesanso liutnia

Liutnininkė Elena Čičinskaitė festivalyje „Sugrįžimai“

Jūratė Vičienė

iliustracija
A. Karaškos nuotr.

Jau antrą kartą festivalyje „Sugrįžimai“ dalyvavo liutnininkė Elena Čičinskaitė, dešimtį metų studijuojanti ir gyvenanti Italijoje. Faktas, kad iki šiol ji – vienintelė Lietuvos muzikantų atstovė, įvaldžiusi „Renesanso karaliene“ vadinamą instrumentą, sako, kad pasirinktas tikrai nelengvas kelias. Tiesa, pas mus yra įsigijusiųjų šį trapų ir prabangų instrumentą ir retkarčiais juo kažką pagrojančiųjų (pirmasis buvo šviesios atminties Sigitas Šilinskas, liutnia groja ir Algimantas Pauliukevičius). Bet tai – savotiškas kompromisas, gitaristų bandymai pritaikyti savo grojimo techniką kitokiam instrumentui. Mat liutnia grojama ne nagais, o jautriais pirštų galiukais, ir rankos, užgaunančios stygas, pozicija visai kitokia. Dar priminus, kad liutnia turi daugiau nei gitara stygų (o dauguma jų dvigubos), kad jos ne metalinės, o žarninės, kad instrumentas derinamas kitaip nei gitara, kad jo grifas – daug platesnis ir kartu kairės rankos pozicijos taip pat kitokios, bus išvardyti dar ne visi grojimo skirtumai. O klausytojui, nebūtinai įsigilinusiam į technines detales, svarbiausias yra švelniabalsės liutnios garsas – intymus, šnabždesiu, jausmingu pasažu ar ryškesniu akordu pabudinantis gilios praeities dvasias...

Mums, XXI amžiaus žmonėms, nelengva suvokti, kad Renesanso ir baroko epochose liutnia nebuvo elito instrumentas. Net krautuvėlėse ar kirpyklose liutnios garsai trumpindavo laukimą ar paguosdavo čia atėjusius ir neskubančius praeivius. Pagroti ja nesudėtingas melodijas ar pritarti dainai siekė išmokti daugelis – ne tik didikai, bet ir miestelėnai, amatininkai, pirkliai, ką jau kalbėti apie scenos žmones.

Aišku, visuose kraštuose toną „paduodavo“ kompozitoriai virtuozai, kūrę ir groję valdovų rūmuose. Tokį turėjome ir Vilniuje – Žygimantui Augustui tarnavusį ir po karalienės Barboros mirties jį guodusį vengrų kilmės liutnininką Valentiną Bakfarką. Dėl kūrinių originalumo ir sudėtingumo jis prilyginamas garsiausiems Renesanso liutnios „metrams“ – Johnui Dowlandui ir Luisui Milano. Tarp lenkų net klajojo frazė „nie bierz po Bakfarku liutniej“ (po Bakfarko geriau neimk liutnios į rankas).

Elena Čičinskaitė pirmoji pasiryžo tęsti šio istorinio instrumento ir jo repertuaro atgaivinimą bei sugrąžinimą į Lietuvą. Kantrybė ir kruopštus dešimties metų darbas jau duoda gražių rezultatų. Kiekviename pasirodyme matome vis brandesnį ir techniškesnį jos grojimą, įveikiami vis sudėtingesni kūriniai. Antrą kartą liutnios gerbėjai galėjo išgirsti E. Čičinskaitės atliekamą rečitalį S. Vainiūno namuose. Balandžio 23 d. čia susirinko ypač gausus ir įvairaus amžiaus klausytojų būrys, sunkiai sutilpęs nedideliame salone. Tad groti atlikėjai buvo nelengva – distancijos tarp jos ir klausančių nebeliko; akustika ir aplinka, deja, nepadėjo tinkamai suskambėti renesansiniam instrumentui. Daug geriau atlikėjai susikaupti ir pačiai pristatyti ispanų bei anglų Renesanso kūrinius, o susirinkusiems pajusti senovės muzikos tėkmę ir nuotaiką pavyktų tinkamiau parinktoje vietoje.

O tokių Vilniuje tikrai yra. Štai kad ir greta buvusios Baroko salės įsikūrusių Šv. Kryžiaus namų salė, kurioje vyko kitas liutnios muzikos koncertas: prie E. Čičinskaitės prisidėjo šiuo metu Vilniuje gyvenantis britų kontratenoras Charles’as Humphriesas. Balandžio 27 d. popietę jaukioje arkomis suskirstytoje erdvėje visai kitaip „apsigyveno“ ir ispanų Diego Pisadoro bei Luiso de Natvaezo, ir „britų Orfėjo“ J. Dowlando bei jo bendraamžių kūriniai. Tylioji liutnia skambėjo be įtampos, kiekvienas Elenos išgaunamas niuansas lengvai sklendė iki pat paskutiniųjų eilių. Po pirmos dalies – E. Čičinskaitės atliktų kūrinių liutniai solo – klausytojai nekantriai laukė debiuto. Pirmą kartą turėjo pasirodyti vos porą dienų repetavęs duetas, o antrosios dalies programoje – puikiai pažįstamos J. Dowlando dainos. Jų populiarumas neseniai dar labiau išaugo, nes pasirodė garsiojo Stingo parengtas CD ir DVD albumas. Kartu su bendražygiu, liutnininku Karamazovu, ši Stingo programa toliau keliauja po pasaulį, suteikdama Dowlandui tą šlovę, kurios jis taip troško iš karalienės Elžbietos Pirmosios...

Tačiau grįžkime prie dueto, kuris debiutavo ryškiai ir užtikrintai. Dar kartą įsitikinau, kad anglų muzika ypač artima Elenai, kad akompanuoti vokalistams ji tikrai moka ir, kaip pati prisipažino, labai mėgsta. Gal tik kartais daugiau ansambliškumo norėjosi iš dainininko... Matyt, didesnių scenų patyrimas (prisiminkime Ch. Humphrieso atliekamas arijas J.S. Bacho „Pasijų pagal Joną“ sceninėje versijoje Lietuvos nacionalinėje operoje ar sudėtingo šiuolaikinio kūrinio premjerą kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru) suformavo ypač teatrališką ir efektingą jo dainavimo manierą. O kai kuriose Dowlando dainose ir šioje kamerinėje salėje norėjosi intymumo ir lygiavertiškesnio abiejų „instrumentų“ skambesio. Juolab kad E. Čičinskaitė kiekvienos dainos tekstą pateikė klausytojams lietuviškai, tuo siekdama, kad ilgesio ar beviltiškos meilės, gamtos grožio ir nostalgiškosios Anglijos dvasios prasmės ir niuansai pasiektų kiekvieno širdį. Tačiau nepamirškime, kad šis pasirodymas – tik pradžia, ir nuoširdžiai palinkėkime abiem atlikėjams gražios ateities, juolab kad planų jau yra... ir ne tik Lietuvoje. Patirties taip pat netrūksta. Elena aktyviai koncertuoja nuo 2002 m., grodama ne tik liutnia solo, bet ir įsigytais bei įvaldytais dar dviem instrumentais – teorba ir baroko gitara. Dalyvauja keliuose italų ansambliuose, groja koncertuose ir festivaliuose įvairiose šalyse. Teko paragauti ir šiuolaikinės muzikos – 2006-ųjų gruodį E. Čičinskaitė atliko solo liutnios partiją ispanų kompozitoriaus Josė Salvadoro Gonzaleso Moreno siuitoje orkestrui ir liutniai „El Patranuelo“.

Jau ne vienus metus studijas Pavijoje, pas bene geriausią italų liutnininką Massimo Lionardi E. Čičinskaitė papildo stažuotėmis Anglijoje, yra priimta į Anglijos liutnios draugiją. Jos lankomų kursų metu vyksta ir koncertai: dieną – vienos dalies jaunojo liutnininko prisistatymas, vakare – kurio nors pasaulinio rango liutnios virtuozo rečitalis. Šiemet mažąjį rečitalį pasiūlyta groti lietuvei, tad Elenos laukia dar vienas rimtas egzaminas – šalyje, garsėjančioje liutnios populiarumu ir atlikėjų gausa. Baigdama norėčiau visų liutnios muzikos ir mūsų jaunosios atlikėjos gerbėjų vardu palinkėti E. Čičinskaitei ypač daug sėkmės šių metų rugsėjo 13 dieną!