Apie laimę sutikti žmones

„Isos slėnis“

Praėjusią savaitę Vilniuje baigėsi tradicinė, jau 8-oji lenkų kino savaitė. Viena savaitės programos dalių buvo kino ir teatro aktorės Annos Dymnos filmų retrospektyva. Aktorė viešėjo Vilniuje ir susitiko su žiūrovais.

Savo magistro darbą Krokuvos teatro mokykloje rašėte apie Tadeuszo Kantoro teatrą. Kodėl pasirinkote tokią temą?

Tada buvau jaunutė mergina ir domėjausi visomis naujovėmis. Jau buvau ištekėjusi už Wiesławo Dymno, nuolat sėdėjau „Piwnica pod Baranami“ (Krokuvoje Piotro Skrzyneckio įkurtas kabaretas, su kuriuo bendradarbiavo garsiausi menininkai, – red. past.), tad jautriai reagavau į visus laisvės pasireiškimus. „Piwnica pod Baranami“ buvo ta vieta, kur mokiausi būti laisvu žmogumi. Iš pradžių norėjau rašyti magistro darbą apie teatro mokyklą, bet man neleido, liepė rašyti apie Gorkio pjesių pastatymus Lenkijoje, 6-ajame dešimtmetyje. Gimiau 1951 m. ir nemačiau jokios Gorkio pjesės, ką galiu parašyti?! Pasiūliau Kantoro temą. Jis kaip tik buvo pradėjęs statyti „Mirusią klasę“. Tada Lenkijoje apie Kantorą nerašė niekas. Buvo tik recenzijos, pavyzdžiui, „Kantoro teatras – teatras bepročiams“. Kantoras leido man susipažinti su visais manifestais, kokius tik buvo parašęs. Laimei, juos nusirašiau, nes vieną dieną per repeticiją Kantorą apėmė įtūžis – juk žinoma, kad jis buvo labai ekspresyvus žmogus. Jis apkaltino mane pavogus jo manifestus ir visus juos iš manęs atėmė. Magistro darbui būtų užtekę vien palyginti manifestus ir recenzijas. Tačiau aš vaikščiojau į jo spektaklius, repeticijas ir buvau juo sužavėta. Galvojau apie tai, kaip būtų gerai, jei jaunas žmogus baigęs studijas galėtų nors metus padirbėti Kantoro teatre, kad išmoktų tam tikros laisvės, kitokio teatrinio mąstymo ir kartu siaubingos disciplinos. Pamenu, tuometinis rektorius atsistojo ir paklausė: „O gal jūs norėtumėt vaidinti Kantoro teatre?“ Atsakiau apie tai svajojanti. „Tai kam jūs tiek metų čia mokėtės, juk ten vaidina vieni mėgėjai?!“ Darbą gyniausi 1973 metais. Vėliau, kai jau buvo pastatyta „Mirusi klasė“, Kantoras gavo Rembrandto premiją ir apie jį pradėta daug rašyti. Man pasiūlė išleisti darbą, bet aš jau filmavausi ir neturėjau laiko.

Koks buvo Tadeuszo Kantoro ekscentrikos pagrindas?

Jis buvo nepaprastas žmogus. Dievinu tokius menininkus, kurie visiškai pasineria į darbą. Jis visada būdavo spektakliuose. Buvo demiurgas, guru. Jis tarsi dirigavo, valdė aktorių emocijas. Beje, ir kiti režisieriai, pavyzdžiui, Lupa, elgiasi panašiai. Dievinu režisierius, kurie po premjeros neapleidžia spektaklių, ir dievinu spektaklius, kuriuose dalyvauja režisierius. Man jo reikia. Tai nereiškia, kad jei nėra režisieriaus, vaidinu blogiau, priešingai, – stengiuosi dar labiau, bet tada tai jau visai kitas spektaklis. Kai režisieriaus nėra, man pikta, kad jo nėra. Deja, yra režisierių, kurie po premjeros niekad nežiūri savo spektaklių. Kantoras būdavo juose visada, be jo spektaklis nevykdavo, jis buvo spektaklio širdis. Bet apie ekscentriškumą negaliu kalbėti, nes vaikščiojau į repeticijas, mačiau daug dalykų, tačiau tai – paslaptis.

Ar „Piwnica pod Baranami“, į kurią Jus atvedė Wiesławas Dymny, buvote tik stebėtoja?

Bijojau kabareto, nes tai neįtikėtinai sunki sceninė forma. Norėdamas jame vaidinti, turi būti subrendęs menininkas. Aš ten buvau Wiesio Dymny žmona – jo globėja, jo angelas. Bent jau jis taip sakydavo. Saugojau jį, jam padėjau, nes jis siaubingai daug gėrė, tad jam reikėjo pagalbos. Aš negėriau alkoholio, į viską žiūrėjau blaiviai. Tik kartą ten suvaidinau, nes pristigo vienos aktorės. Tada pasirodžiau spektaklyje „Gombrowicziaus dienoraščiai“. Tai buvo prieš įvedant karinę padėtį. Kaip tyčia, viską mokėjau atmintinai.

Esate sakiusi, kad aktoriui nebus malonu vaidinti net geriausią pasaulinio repertuaro vaidmenį, jei dirbs su blogu režisieriumi. Jums pasisekė su režisieriais. Dirbote su Swinarskiu, Jarockiu, Grzegorzewskiu, Wajda. Pirmasis vaidmuo Swinarskio spektaklyje buvo „Vėlinės“?

Kai Swinarskis statė „Vėlines“, mokiausi teatro mokykloje. Kai ją baigiau, iš pradžių man skyrė Vėlės vaidmenį. Aukštu balseliu dainavau: „Kas gi bus čia, kas gi bus čia, naktį tamsią, naktį rūsčią?“ Swinarskis man papasakojo viską apie personažą, kurį vaidinau, – ką mano herojė myli, ko nemyli, kas ją nuskriaudė. Swinarskio spektakliuose nebuvo statistų, ten net menkiausius vaidmenis vaidinai taip, kaip vaidinami didieji. Todėl teatras buvo toks... gilus. Jo spektakliuose niekas scenoje nestovėjo atsitiktinai, net jei vaidino tik epizodą. Paskui „Vėlinėse“ vaidinau Merginą ir viešnią Senatoriaus pobūvyje. Pirmas didelis mano vaidmuo teatre – Wajdos pastatytoje „Lapkričio naktyje“. Vaidinau kartu su didžia lenkų aktore Zofia Jaroszewska. Mus skyrė kelios kartos, bet tai buvo viena geriausių mano draugių. Jos dėka nepadariau šimtų klaidų, kurios, deja, yra neišvengiamos šioje profesijoje, kai esi jaunas ir nepatyręs. Apskritai man su žmonėmis sekėsi. Gal moku suartėti su tokiais žmonėmis, gal tai tiesiog sėkmė, o gal ir viena, ir kita. Iki šiol esu laiminga, nes turiu draugų ir vis dar turiu mokytojų. Manau, kad šioje profesijoje svarbu turėti mokytoją. Kai jo nėra, gali pasimesti, įsimylėti save, pradėti daryti įvairias kvailystes. Neseniai mirė vienas didžiausių meistrų Gustawas Holoubekas. Nepaprastai svarbu pažinti tokius žmones. Tokie žmonės atvėrė man naujas erdves, išplėtė mano pasaulį. Esu iš normalios šeimos, tėvas – aviacijos inžinierius, mama ekonomistė, tėvų namai buvo nuostabūs. Nors neturtingi, bet kupini vertybių. Paskui mano pasaulis ėmė plėstis. Pirmiausia buvo laisvų menininkų pasaulis iš „Piwnica pod Baranami“, paskui Wajdos, Swinarskio, Jarockio, Grzegorzewskio pasaulis.

„Tik baimė“

Ir teatre, ir kine Jūs dažnai susidurdavote su lietuviškomis temomis. Juk pradėjote nuo „Vėlinių“. Paskui buvo „Barboros Radvilaitės epitafija“, „Isos slėnis“. Kur buvo filmuojamas Tadeuszo Konwickio „Isos slėnis“?

Suvalkuose. Pavyzdžiui, Dangus, kur mano herojė Magdalena sutinka savo močiutę (ją vaidino Danuta Szaflarska), buvo filmuotas Smolnikų kaime. Ilgai svarsčiau, kaip tas Konwickis įsivaizduoja dangų. Pamenu, atvežė mane ten, einu, kylu į kalną ir staiga iš tikrųjų atsiduriu danguje: kalnas, penki ežerai apačioje, jokios civilizacijos. Viskas filmuota ten. Ten nuoga maudžiausi Hančos upėje. Su tais rytiniais pakraščiais, beje, mane daug kas sieja. Dalis mano šeimos iš ten kilusi.

Vadovaujate fondui, kuris vadinasi „Mimo wszystko“ („Nepaisant nieko“). Kas slypi už šio pavadinimo?

Vaikystėje svajojau tapti psichologe, norėjau dirbti su vaikais iš vaikų namų, pataisos namų, su kaliniais. Dabar mano gyvenimas apsuko didelį ratą – atsitiktinai suartėjau su protiškai neįgaliais asmenimis. Turiu terapijos dirbtuves, du Lenkijos festivalius talentingiems vokalistams – neįgaliesiems. Beje, norėčiau, kad tai taptų Europos festivaliu. Televizijoje vedu laidą „Susitikime“, kalbuosi su žmonėmis, kurie miršta, kenčia, yra neįgalūs. Kažkoks anglų poetas parašė eilėraštį „Nepaisant nieko“. Jo tekstas iškaltas Kalkutos benamių prieglaudoje, kurią įkūrė Motina Teresė. Tame tekste yra visa tiesa apie tai, kaip padėti. Žmonės elgiasi neprotingai, nelogiškai ir žiauriai, bet nepaisant nieko mylėk juos. Toks yra gyvenimas: jei kam nors padėsi, gausi į kaktą, bet nepaisant nieko padėk. Statysi namus, tau juos naktį sugriaus. Iš ryto statyk naujus, nepaisant nieko. Nepaisant to, kad pasaulis už tai tavęs niekuo neapdovanos, duok pasauliui geriausia, ką turi, nepaisant nieko. Tai labai išmintingas tekstas. Kaip pradedi daryti tai, ką aš darau (esu savanorė ir neimu už tai nė skatiko), susiduri su bjauriais dalykais: konkurencija, pavydu, kvailais įstatymais. Tai reikia kažkaip ištverti ir daryti savo – nepaisant nieko.

Kai klausiausi „Nepaisant nieko“ eilučių, pagalvojau, kad tokius išmintingus žodžius galėjo parašyti Czesławas Miłoszas. Žinau, kad Jūs pažinojote poetą. Kaip susipažinote?

Kai 2000 m. rengiau pirmąjį festivalį protiškai neįgaliems žmonėms, ieškojau himno. Yra toks Miłoszo tekstas „Meilė“. Pagalvojau, kad geresnio teksto himnui nerasiu. Kai jau himnas buvo parašytas, man leido suprasti, kad neturiu jokio leidimo panaudoti tekstą. Pagalvojau, Dieve, kas dabar bus? Iki festivalio buvo likę pora dienų. Skambinau Miłoszo asistentei, neprisiskambinau. Pagalvojau, parašysiu jam laišką. Pradėjau rašyti, bet sekėsi sunkiai – plėšiau vieną lapą po kito. Atsidariau butelį vyno. Galiausiai kažkaip aprašiau situaciją, išsiunčiau. Jokio atsakymo negavau. Jaudindamiesi išklausėme himno premjeros. O po kelių dienų gavau nuostabų ranka rašytą Miłoszo laišką, kuriame jis rašė, kad, žinoma, sutinka.... Draugavau su Judyta Papp, ji viena geriausių lenkų fotografių, važinėja po Krokuvą riedučiais ir dviračiu, tikra pamišėlė, beje, mane visada vadina „motina“. Ji fotografavo Czesławą Miłoszą: „Pone profesoriau, jūs vėl man rodote kvailas minas, taip negalima, pone profesoriau!“ Miłoszas jautė jai simpatiją, o ji buvo įžūli – ateidavo pas jį ir fotografuodavo. Beje, išleido apie jį albumą. Kartą Judyta sako: „Motin, ar eisi su manim pas Czesławą Miłoszą?“ Sakau, gerai, eisiu, nes norėčiau susipažinti. Pasiėmiau pačios virtų bruknių su kriaušėm ir medumi, – lietuviškai, kaip mokė mama. Atnešiau jam tą stiklainiuką ir dar kitą su spanguolėmis. Jis iškart paėmė šaukštą ir vieną suvalgė. Sakau: „Aš jums dar atnešiu, neskubėkite!“ Paskui kartais pas jį užeidavau ir kalbėdavomės. Mano draugas fotografas Adamas Bujakas išleido knygą apie Vilnių su Miłoszo tekstais, ją pristatinėjo Vavelio rūmuose. Bujakas paprašė, kad perskaityčiau Miłoszo išrinktų jo eilėraščių apie Vilnių. Žinau, kad Miłoszas nekenčia, kai aktoriai skaito jo poeziją. Nuėjau į Vavelį, Miłoszas buvo su žmona Carol. Sakau: „Pone profesoriau, juk jūs nemėgstate, kai skaito aktoriai.“ Jis man atsakė: „Galite ramiai skaityti, aš jau nieko nebegirdžiu.“ Prieš pat jo ligą ir mirtį vieną gražią rudens dieną jis atėjo pas mane į namus. Atsisėdo, o mano katinai ant jo lipa. Sakau: „Čača, nulipk nuo Nobelio laureato, Hašišai, pasitrauk nuo profesoriaus!“ O Miłoszas tuo savo balsu: „Palikit juos ramybėje. Aš mėgstu kates. Juk matote – jos turi sielą.“ Susitikome kokius penkiolika kartų, negaliu pasakyti, kad su juo draugavau, bet, žinote, tokie susitikimai su poetu ar, pavyzdžiui, stovėjimas priešais Van Gogho paveikslą... Regis, niekas nesikeičia, bet pasikeičia viskas. O man sekasi sutikti žmones.

Kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis