Tuštumos žaidimas

Kai bendrauja du vyrai – visada vyksta spektaklis. Vienas visada norės įrodyti kitam savo pranašumą. Spektaklis vyksta net tada, kai nėra žiūrovų. Ir visai nesvarbu rasė, istorinis laikas ar kitokios aplinkybės. Kennetho Branagh filmo „Seklys“ („Sleuth“, JAV, 2008) išeities taškas panašus. Tiesa, kai prasideda rašytojo Endriu Veiko ir aktoriaus Tonio dvikova, dar egzistuoja tų vyriškių kovos objektas. Tai – ekrane taip ir nepasirodanti rašytojo žmona. Ji paliko turtingą vyrą ir nori ištekėti už aktoriaus. Taip teigia pats aktorius, bet pasižiūrėjęs į Jude’o Law suvaidintą Tonį gali tuo patikėti. Tiksliau, gali įsivaizduoti moteriškę, kuri svajoja praleisti gyvenimą su apsukriu gražuoliuku. Tą moterį dar apibūdina ir jos drabužinė, kur stovi prabangiu rūbu apvilktas manekenas. Filme moteris ir yra manekenas. Kadangi ji – tik pretekstas. Vyrai ją greitai pamirš, nes tikroji šio katės ir pelės žaidimo priežastis glūdi giliau.

Prieš 35 metus klasikinio Holivudo dinozauras Josephas L. Mankiewiczius („Kleopatra“) sukūrė filmą pagal Anthony Shafferio pjesę „Seklys“. (Pjesė buvo populiari, man regis, ją statė ir Lietuvoje.) Du filmo herojai – rašytojas aristokratas (Laurence Olivier) ir kirpėjas prasčiokas (Michaelui Caine’ui šis vaidmuo atnešė šlovę) taip pat grūmėsi žodžių dvikovoje, kurios pabaiga buvo visai nežodinga ir drastiška. Tačiau naujo filmo kūrėjai nusprendė, kad mūsų laikais aristokrato ir prasčioko konfliktas nebeaktualus ir žiūrovai jo nesupras. Todėl jie atidavė pjesę perrašyti kitam dramaturgui – Nobelio premijos laureatui Haroldui Pinteriui. Pasak Caine’o, Pinteris paliko tik kelias Shafferio frazes. Visa kita labiau atitinka mūsų dienas, ypač konfliktas, kurio pagrindas – seksualinis dominavimas.

Šįkart Caine’as vaidina rašytoją. Endriu Veikas – visai ne aristokratas, o pats tikriausias šešiasdešimtmetis nuvorišas, kuris didžiuojasi savo detektyvų uždirbtais pinigais ir tiražais. Jo talento pobūdį ir mastą išduoda milžiniškais rašytojo portretais dekoruoti Veiko rūmai – tikra high-tech laimėjimų paroda. Veikas iš tų labai šiuolaikiškų bestselerių autorių, kurie žino šou vertę.

Jude’o Law Tonis – taip pat nebe kirpėjas. Dabar net Lietuvoje kirpėjų nebūna, yra stilistai. Tonis siekia dar aukščiau – jis aktorius. Iš pradžių jis šiek tiek drąsinasi prieš rašytoją, nesijaučia savo kailyje ir net patiria tikrą šoką, kai Veikas ima žaisti savo žiaurų žaidimą su brangiu žmonos vėriniu. Juk iš esmės jie labai panašūs: ir godumu, ir narcisizmu, ir skoniu. Tačiau atitokęs Tonis pajunta savo vyriškų kerų galią. Sąlygiškame antrajame kėlinyje žaidimui vadovaus jau Tonis – žavus, erotiškas ir jaunas. Toks, kokiu Veikas jau niekada nebebus. Toks, kokio Veikas pasąmoningai ilgisi. Simboliškas sūnus, meilužis, antrininkas, atspindys dar šaltesniais Veiko rūmus paverčiančiuose gausiuose veidrodžiuose. Finalas bus jau žūtbūtinė dviejų ego kova.

Nepaisant gana nuspėjamos įvykių eigos, Branagh ir aktoriai puikiai laviruoja tarp schemų ir banalybių, sugeba stebinti netikėtais siužeto posūkiais, filmo tempu ir dialogais. Bet svarbiausia, žinoma, yra Caine’o ir Law duetas. Visai nesunku pastebėti, kad jie abu mėgaujasi ir tekstu, ir gana dviprasmiškomis savo personažų situacijomis, ir fontanais trykštančia ironija (bei autoironija), ir dar tuo, kad režisierius beveik jiems netrukdo. Tačiau nepaisant visko, „Sekliui“ akivaizdžiai pristigo gyvybės. Matyt, todėl, kad net talentingiausiems aktoriams nepavyksta paslėpti iš jų personažų sklindančios gūdžios tuštumos.