Mandarinai sniege

Karina Matiukienė. „Kelionė laiku“. 2008 m.

Kai gyveni vienoje vietoje, atskaitos taškais būna laikas. Tada sakoma: „Susiskambinsim ryte“ arba „atsimeni, aną dieną, kai labai lijo?“ Nuolat keliaujant, laikas pernelyg dažnai keičiasi ir parsivežtas minčių išnaras kabini ant įvykių, žmonių ir daiktų. Nors vis dar laiką reiški jungtuku „kai“ (kai pamačiau akrobatą, einantį lynu), jis nebesutampa su namų grafiku, lieka tik lynas ir akrobatas.

Jei daug keliauji pati sau viena, kaupiasi tokių nebeturinčių įžeminimo įspūdžių bagažas. Tavo buvimo struktūra darosi vis panašesnė į sapną. Juos velniškai sunku papasakoti. Tik įdėmus klausytojas gali išgirsti ne pikantiškas detales, o tai, kaip jautiesi būdamas kitur. Troškulys gali užmušti šventyklos grožį, o vieno vaiko žvilgsnis papasakoti daugiau nei nusamdytas gidas. Žodžių ir patirčių proporcijos išsikraipo. Supranti, kad reikia rinkti žodžius tiksliau, nes kalboje apie buvimą „ten“ su „čia“ sieja vis mažiau savaime suprantamų pasakymų. Kartais jų net nėra, todėl verta ieškoti perkeltinių prasmių, metaforų arba pagalbon pasikviesti vaizdų kalbą.

Menininkė Karina Matiukienė daug keliauja. Indija, Islandija, Marokas. Būna ten ir čia. Sezonai nebeturi ciklų. Įspūdžiai nebeturi bendro su mūsiškiu laiko. Kaip menininkė, ji imasi įžeminti patirtis kūriniuose. Gilinimasis į nuosavas patirtis neišvengiamai turi daug ką bendra su meno terapija arba, kitaip pasakius, – saviraiška, sublimacija. Kalbėjimas su savimi vaizdais, kad ir koks būtų naudingas autoriui, pagamina ne visuomet žiūrimą rezultatą. Jam gresia tapti asmeniniu sentimentu, tik savininkui kažką bylojančiu suvenyru. Dažniausiai Karinai pavyksta to išvengti, nors ji ir neslepia, kad gurmaniškai mėgaujasi spalvomis ir paviršiais. Menininkė išlieka profesionali – ji sugeba lyg patyrusi vertėja suformuluoti esmę vaizdų kalba.

Dažų liejimai, tepimai ir taškymai yra jausminė kūrinio plotmė, o piešiniai, ant tekstilės perkelti šilkografijos būdu, yra kalbinė šio dalis. Nors ir prisotinti geros energijos, man nebyliausi ir pasirodė tie darbai, kuriuose nėra piešinio (pvz., „Mirksnis“). Spalvų ir potėpių ritmo sukurtose erdvėse figūros prabyla apie tai, kaip juos pamatė menininkė. „Kelionėje laiku“ nuo mūsų tolsta žmogysta su ryšuliu ant galvos. Erdvės pakraštyje žiedų ornamentas pakartoja ryšulio mazgo raukšlių išsidėstymą. Gaubiantys piešinį duslių spalvų linijų šuorai – abstraktūs, bet man jie reiškia pilną dulkių karštą orą arba kažką, ko Karina nenorėjo išversti į mūsų kalbą, bet ką galima nujausti.

Karina Matiukienė. „Horizontas“. 2008 m.

Kaip ir šioji, vaizduojamų žmonių pozos yra labiau jaučiančios, nei išreiškiančios konkrečią emociją. Nematome veido, o jei jis yra, tai blakstienos nuleistos, o išraiška – susitelkusio į save žmogaus, kaip kūrinyje „Ant lyno“. Kūnus, įsivėlusius į raštuotus audinius, matome arba iš viršaus, arba iš pažemių. Tai nėra lygiaverčiam pokalbiui sukurta situacija, tai stebėtojo iš šalies vieta. Tai pasiūlymas medituoti kito meditaciją. Ir tik skaidriai užteptos spalvos pripildo jaukia atmosfera distanciją tarp būtybių, esančių paveikslo viduje ir išorėje.

Tarp Karinos kūrinių jautiesi lyg įžengusi į privačius kambarius arba klausydama atviravimo. Juose daug intymumo, bet nieko trikdančio. Pati nepastebi, kaip nurimsti ir grimzti į meditaciją. Oras prisipildo pūkų, o judesiai sulėtėja. Vaizdai iš kelionių įžeminti, o stebintysis, atvirkščiai, – atkabinamas nuo žemės lyg „Mergaitė ant lyno“.

Panašu, kad darbo su tekstile patirtis menininkei išugdė gebėjimą jungti ne tik gijas. Ji perprato pačią jungimo logiką. Karinos Matiukienės darbuose viena kitai padeda kūniškoji tekstilė ir kalbusis plokštumos gyventojas piešinys. Čia pat vienas kitam nemaišo bendraujanti raiška ir uždaroji saviraiška. Menininkės kūriniuose tarpusavyje mainosi sava ir svetima. Kartais net sunku atskirti, kas iš kur. Kadangi pati nemažai keliavau, galiu tik paantrinti, kad vidiniai namai po kiekvieno išėjimo pasipildo svarbiomis patirtimis. Įdomu, kaip šie atrodytų išbraukus viską, ką žinai turint būti, ir palikus tik tai, ką brangini. Būtų panašu į sapną, kur nenustebtum pamatęs ant medžio apsnigtus mandarinus.