Unikaliai visapusiški

Eugenija Kuprytė, Adrian Mira ir Almas Švilpa A. Rakausko nuotr.

Balandžio 29 d. tarptautinio muzikos festivalio „Sugrįžimai“ koncertas Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, priviliojo ypač daug muzikos mėgėjų bei profesionalų pasiklausyti Vokietijos miestų operos teatruose sėkmingai dainuojančio boso Almo Švilpos, Šveicarijoje gyvenančių bei aktyviai koncertuojančių ir dėstančių muzikų – pianistės Eugenijos Kuprytės ir klarnetininko, saksofonininko Adriano Miros pasirodymo. Tarp publikos galima buvo pastebėti daug žymiausių mūsų šių dienų vokalo meno meistrų, pianistų, muzikologų, profesorių, kultūros darbuotojų.

Vakaro programa – labai įvairi. Jau vien atidžiau pažvelgę į klarnetininko (jo repertuaras pateikiamas pirmiausia todėl, kad jis pirmas su pianiste, akomponavusia abiem artistams, įžengė į sceną) atliktus kūrinius, matome, kad tarp jų – džiazu „alsuojantys“: O. Petersono (1925–2007) pjesė iš „Canadian Suite“, kurią A. Mira aranžavo klarnetui ir fortepijonui, D. Schnydero (g. 1961) Sonata klarnetui ir fortepijonui, H. Sutermeistero Kapričo klarnetui solo; atvirai pramoginis virtuozinis kūrinys, kuriuo jis užbaigė šio vakaro savo pasirodymą, – F. Latėno (g. 1956) „Pasadoblis“, transkripcija klarnetui ir fortepijonui (tai buvo solidi duoklė „Sugrįžimų“ reikalavimui įtraukti į savo programą lietuvišką kūrinį), o tarp jų, pirmoje koncerto dalyje, tarsi grožio ir rimties salelė – R. Schumanno (1810–1856) Trys pjesės klarnetui ir fortepijonui, op. 73 (brandus šio nuostabaus kūrėjo opusas).

Adrianas Mira studijavo klasikinį klarnetą Ciuricho Winterthuro muzikos akademijoje, kurią baigęs tęsė studijas taip pat šio miesto džiazo mokykloje – lavinosi kaip klarnetininkas, saksofonininkas, muzikos kūrėjas ir aranžuotojas. Vėliau išvyko į Niujorką, kur tobulino savo muzikinius įgūdžius (koks solidus pasirengimas!). Daug koncertavo su ansambliais ir orkestrais, grodamas skirtingų stilių muziką Šveicarijoje ir užsienyje. Jis – klasikinio klarnetininkų trio „Trio Mira“ įkūrėjas, taip pat – vienas pagrindinių muzikantų šveicarų džiazo grupėje „Kamala“, kuri jungia indiškas melodijas su džiazo ritmais. Įrašė dvi kompaktines plokšteles, daug koncertuoja Šveicarijoje ir užsienyje. Be to, dėsto klarnetą ir saksofoną.

A. Mira šį vakarą pasirodė labiau kaip akademinio plano inteligentiškas (o gal – modernaus atlikimo stiliaus?) profesionalas, puikiai valdantis savo instrumentą. Net džiazinio tipo kūriniuose vyravo tvarkingas ir korektiškas muzikavimas. Neatrodė, kad jam būtų būdingas emocionalus ar labai intensyvus kūrinių traktavimas (ar – žaismingas...). Tiek pramoginio, daugiau lyrinio ar pastoralinio atspalvio dalyje iš O. Petersono siuitos, tiek keturių dalių D. Schnydero Sonatoje, kur vyravo triukšminga, energinga, paremta įvairiomis ritminėmis grupėmis, kartais šaižoka, su garsiniais efektais, retsykiais net įžūliai sarkastiška, gana naujoviškai sukonstruota muzika, kurioje ramesnių ar tylesnių epizodėlių pasitaikė visai nedaug, buvo juntamas emocinis santūrumas, profesionali atlikimo kontrolė. Atrodė, kad abu opusai – techniškai sudėtingi abiem instrumentams, dalyvaujantiems šiuose „žaidimuose“. Reikia pasakyti, kad abu atlikėjai – A. Mira ir E. Kuprytė – puikiai susidorojo su užduotimis, sklandžiai ir meistriškai, darniai traktavo besikeičiančią labai aktyvią muzikos tėkmę.

Patraukliai, inteligentiškai, daug įvairiau nuotaikų kaitos ir dinamikos atžvilgiu nuskambėjo H. Sutermeistero Kapričo klarnetui solo. Maloniai nustebino koncerto pirmoje dalyje ansambliškai labai tiksliai pagrotos Trys R. Schumanno pjesės klarnetui ir fortepijonui. Nuostabiai graži, ir lyriškai šilta ir nuoširdi, ir audringesnė, judresnė romantinė muzika, kulminacijose traktuota ryžtingai, su aktyvia dinamika, nuskambėjo kaip vienminčių tikro kamerinio ansamblinio muzikavimo pavyzdys.

Atlikdami F. Latėno „Pasadoblį“ A. Mira ir E. Kuprytė dar kartą patvirtino savo virtuoziškumą, sugebėjimą perteikti smagią nuotaiką, „žaisti“ charakteringa ritmika, įvairia dinamika, auginti įtampą, tarsi įsibėgėti į muzikos šėlsmą.

E. Kuprytė, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (prof. Olgos Šteinberg fortepijono kl.), 1998 m. išvyko į Šveicariją tęsti studijų Ciuricho Winterthuro muzikos akademijoje, kur įgijo solistės pianistės magistro diplomą. Šioje akademijoje 2004 m., po metus trukusių studijų Liucernoje, su pagyrimu baigė kamerinio ansamblio magistrantūrą (prof. F. Riege kl.).

Šiuo metu E. Kuprytė dėsto fortepijoną dviejose Ciuricho (Oerlikono ir Stadelhofeno) kantonų gimnazijose bei Arlesheimo muzikos mokykloje (Bazelyje). Koncertuoja kaip solistė ir koncertmeisterė Šveicarijoje, Lietuvoje, Italijoje, Ispanijoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje. Dalyvauja įvairiuose kamerinės muzikos projektuose. Kaip po koncerto dėkodama atlikėjams už įspūdingą muzikinį vakarą ir apdovanodama juos padėkos raštais sakė „Sugrįžimų“ pagrindinė kvėpėja ir organizatorė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė, E. Kuprytė „...yra ne tik puiki pianistė, bet ir nuostabi vadybininkė, suorganizavusi šį koncertą, pakvietusi koncertuoti Lietuvoje Almą Švilpą, Adrianą Mirą...“

Taigi ši jauna moteris sugeba ne tik parengti sudėtingus visais atžvilgiais akompanimentus, važinėti į kitą šalį (šiuo atveju, – į Vokietiją) repetuoti su būsimu koncerto kolega, puikiu profesionaliu bosu Almu Švilpa, o Ciuriche rasti laiko ir energijos groti su A. Mira (greta pedagoginio darbo net trijose muzikos mokymo įstaigose), bet dar ir įkvėpti juos norui surengti koncertus Lietuvos miestuose (Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje).

Boso A. Švilpos šio vakaro programoje – nepaprastai skirtingi visais atžvilgiais (epochų, kompozicinių mokyklų, net autorių tautybių, atlikimo manieros, išraiškingumo ir pan.), praeities didžiųjų meistrų operų epizodai, dar negirdėjus dainavimo, sukėlė šiek tiek abejonių – nejau toks unikaliai visapusiškas yra šis vokalistas? Pirmoje koncerto dalyje – net trys W.A. Mozarto arijos, dvi – Figaro iš „Figaro vedybų“ („Aprite un po’ quegli occhi!“ ir „Non piu andrai farfallone amoroso“) ir Leporelo iš „Don Žuano“, o antroje – M. Glinkos (1804–1857) Farlafo rondo iš „Ruslano ir Liudmilos“ (ypač virtuozinis, šmaikštus), M. Musorgskio (1839–1881) Boriso monologas iš „Boriso Godunovo“ (turbūt daugelio muzikos mėgėjų ausyse skamba įžymiųjų bosų atliekama ši, ypač išraiškinga, net siaubą kelianti muzika), C.M. von Weberio (1786–1826) Kasparo arija iš operos „Laisvasis šaulys“ (vėl – visai kiti muzikiniai uždaviniai, pakilus herojinis charakteris) ir pabaigai – R. Wagnerio Olando monologas iš „Skrajojančio olando“ (ką ir kalbėti apie šio kompozitoriaus operų dainininkams keliamus reikalavimus!).

A. Švilpa studijavo dainavimą gimtojoje Klaipėdoje, taip pat Vilniuje ir Ciuriche (duomenys apie atlikėjus – iš „Sugrįžimų“ lankstinuko). Jo atliekamų vaidmenų paletė plati ir gausi. A. Švilpa kviečiamas dainuoti svarbias boso partijas daugelio Vokietijos miestų operos teatruose, dainavo jis ir Vienos Valstybinėje operoje.

W.A. Mozarto arijos buvo padainuotos artistiškai, užtikrintai, tikslia intonacija, ryškiu, beveik šaižoku, ryžtingu balsu, su dinaminiais kontrastais. Rusų kompozitorių kūriniuose – Farlafo rondo ir Boriso monologe – stebino ne tik profesionalus, tikslus dainavimas, bet ir A. Švilpos sugebėjimas įsikūnyti į visiškai kontrastingus vaidmenis – nuo greitakalbe (virtuoziškai, su puikia dikcija) atliekamo, šmaikštaus, į giliai išgyvenamą despoto dramą. Šiuose kūriniuose pasikeitė net vokalisto balso tembras, įtaigos laipsnis, frazavimo lankstumas.

Kuo toliau, tuo tarytum vis labiau įsidainavo A. Švilpa. C.M. von Weberio Kasparo arija buvo atlikta su herojišku patosu, šiltu, pritaikytu dainuoti romantinę muziką balso tembru, nepriekaištingai tiksliai.

Dar įspūdingiau, artistiškiau ir laisvai, kaip bosas-baritonas, su šiltai ir šviesiai skambančiomis aukšto registro natomis, virtuoziškai valdydamas balsą, A. Švilpa padainavo sudėtingą ir ryškų Olando monologą iš operos „Skrajojantis olandas“. R. Wagnerio muzika liejosi tarytum be pastangų, laisvai, su užmoju.

E. Kuprytei pavyko nugalėti sudėtingų operos arijų pianistams keliamas techniškai sunkias užduotis. Koncertmeisteris turi dėti pastangas imituoti įvairių orkestro instrumentų tembrus, artikuliaciją, štrichus, atliekant virtuoziškai komplikuotą medžiagą, valdyti dinamiką, ką jau kalbėti apie menines užduotis – kurti reikiamą nuotaiką, nebūti vien sinchroniniu atlikimo partneriu. Bene sudėtingiausia – padėti vokalistui savo kūrybingumu, menininko savybėmis. Nepakanka vien pianistinio įdirbio, reikia dar turėti specifinę Dievo dovaną muzikai. E. Kuprytė grojo valingai, ryžtingai, atidžiai, su beveik vyriška jėga, įrodydama savo profesinius įgūdžius, sugebėjimą spręsti daug sudėtingų užduočių.

Publikai karštai prašant bisų, visi trys šio vakaro atlikėjai netikėtai laisvai ir paprastai, tarytum nusimestų labai rimto ir sudėtingo muzikavimo kaukes, atliko lietuvių liaudies dainą „Šią naktelę per naktelę...“. Ir vėl A. Švilpa pateikė staigmeną – dainavo visai kitu nusiteikimu, kitaip skambėjo balsas (panašiai kaip dainuoja paprasti žmonės), o klarnetininkas A. Mira žaviai ir virtuoziškai improvizavo vingrias garsų virtines, tarsi virtęs kitokiu, laisvu ir smagiu muzikantu.

A. Švilpos visapusiškas sugebėjimas profesionaliai dainuoti skirtingų stilių kūrinius, išryškinti jų specifiką išties buvo stulbinantis.

Po koncerto žymus mūsų operos solistas, puikus dainininkas ir pedagogas Vytautas Juozapaitis taip išreiškė savo nuomonę apie A. Švilpos pasirodymą: „...džiaugiuosi, kad Lietuvoje pasodintas ąžuoliukas šaknimis ir liko įaugęs į Lietuvos žemę, o šakos išsišakojo Vokietijoje. Jo sugrįžimas šiandien teikia vilčių, kad jo pavyzdžiu paseks ir kiti mūsų dainininkai, išsibarstę po pasaulį, nepamirš savo namų. Labai gaila, kad šiandien niekur nenuskambėjo jo mokytojo, to sodininko, prof. V. Prudnikovo pavardė, bet klausantis A. Švilpos dainavimo labai būtų sunku nuslėpti jo tikrąjį pedagogą, nes aš esu gyvas liudininkas, kas buvo A. Švilpa pirmame kurse ir kas – penktame. O Vakaruose jis įgavo neįkainojamos patirties repertuaro ir interpretacijos kontekste.

Šiandien A. Švilpa yra aukščiausios klasės profesionalas, kuriam paklūsta, ko gero, absoliučiai visi opusai, pradedant nuo baroko ir baigiant šių dienų kompozitoriais. Vienas iš tokių išskirtinių Almo bruožų – šalia nepriekaištingo vokalo yra intelektas. Na, o protingas dainininkas negali būti blogas dainininkas. Džiaugiuosi Almo Švilpos sėkme, linkiu ir toliau tęsti taip pat puikiai...“