Naujosios dramos akcija

Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai

Dorota Masłowska

iliustracija

Šiųmetėje „Naujosios dramos akcijoje“ bus parodytas vokiečių režisieriaus Armino Petraso naujausias spektaklis pagal jaunos lenkų rašytojos Dorotos Masłowskos pjesę „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“, pastatytas Maksimo Gorkio teatre Berlyne.

Masłowskos pirmoji pjesė „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ mums gali būti įdomi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia ji yra tikroviška ir atpažįstama ne vien lenkams. Šis tikroviškumas kyla ne iš realybės kopijavimo, bet iš jos perkūrimo pasitelkus kalbą. Masłowska sugeba per kalbą atskleisti skirtingų visuomenės sluoksnių mentalitetą taip, kaip to nepadaro populiarios televizijos šou laidos ir daugelis modernių romanų. Bet ne tai svarbiausia. Sodriai aprašytos situacijos ir atpažįstami charakteriai rašytojai yra priemonė užduoti klausimus. Vienas iš bendresnių galėtų skambėti taip: kas vyksta vakarykščios pokomunistinės visuomenės eilinio piliečio, pagreitintai įžengusio į laisvą pasaulį, sąmonėje? O vyksta ten išties įdomūs dalykai, apie ką byloja suvešėjęs naujų Europos Sąjungos narių gyventojų nepakantumas „žemesnėms“ tautoms, neįtikėtinus mastus įgavusi atskirtis tarp sostinės ir regionų, vartotojiškumo akseleracija, vedanti link visiško žmonių susvetimėjimo ir gimdanti agresiją. Apie visa tai Masłowskos pjesėje kalbama su neslepiamu sarkazmu ir todėl ją galima vadinti satyra. Bet kartu tai ir drama. Pirmiausia – dviejų pagrindinių jos veikėjų, savotiškų mūsų dienų „nerūpestingų jojikų“, kurių kelionė po gimtąją šalį apsimetus rumunais veda link bauginančios ribos. Tai kartu ir abiejų jaunų žmonių sąmonės kelionė, prasidedanti nuo nekalto pokšto ir pasibaigianti dramatiška akistata su savo gyvenimais.

Režisieriaus Armino Petraso spektaklis „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ bus rodomas NDA’08 uždarymui birželio 26 d. „Menų spaustuvėje“. Siūlome susipažinti su pjesės ištraukomis. Pjesę iš lenkų kalbos vertė Vytautas Deksnys.

*****


Martini rose, martini bianco, martini kosėti.
Martini rose, seičento, los trabantos, buenos aires.
Ekesera, činguečento, seičento, felasio.
Mirei matjė, kantare, romi šnaider, kava ir arbata.

Jis staugia, ji jam sako: užsikišk. Jis: tai mūsų, rumunų, liaudies daina, neišsižadėk tradicijų, brangioji. Čia taip ir liko subraižyta, nes jie kaip įsikibo, jau man pajudėjus iš vietos, tai ir subraižė. Pats brangiausias lakas, juodo metalo spalvos.

Nutiko man tokia keista situacija, pakeliui iš Varšuvos į Tčevą...

Priėjo tiedu keistai besielgiantys žmonės... Mes iš Rumunijos, galim jums parodyti vėliavą. Kokią vėliavą? Kokią vėliavą? Sakau jiems: kokios dar dešrų nuopjovos? Kokios, po perkūnais, dešrų nuopjovos? Įsodink tą savo draugę į mašiną, pasakyk adresą, aš atsiųsiu tau tų dešrų nuopjovų. Turėsit vienintelę gyvenime galimybę su drauge pasidaryti sumuštinį. PYZDINKIT.

Sustojome su žmona degalinėje „Orlen“, ir priėjo du labai keistai besielgiantys žmonės, viena jų, moteris, nėščia, abu sakėsi esą rumunų tautybės, kalbėjo lenkiškai. Mano žmonai cheminės terapijos kursas, ji neturi vieno papo, niekaip neprisimenu, kairiojo ar dešiniojo, ir šita. O ta draugė buvo tokia jau draugė, kad įsikibo į duris ir nenorėjo paleisti, net man pradėjus važiuoti. O aš pasakiau, na jau ne, taip tai jau, po perkūnais, nebus.

Tai šlykštu. Taip negali būti.

Aš pasakiau jiems ne, nes negaliu jų įsileisti į automobilį, nes mano pačios automobilis įregistruotas vadinamajai veiklai, ir ryšium su tuo iš karto taip ir matau grotas, ryšium su kuriomis negaliu jų vežti, o jie atsakė...

Ir taip žiūrėjo, su tokia išraiška, normåliai kaip žuvis drebučiuose. Mano vyras atsakė, kad, deja, niekaip negalime jų pavežti, bet jie buvo labai įkyrūs. Kai atsisakėme, jie ėmė baisiai verkti ir maldauti. Pasakiau: ne. Ne. Ne, ir viskas.

Tada ta negera draugė atsigulė ant žemės, pati kalta. Štai taip atsigulė, va, ir aš pasakiau, kad taip dar nėra buvę. Eikš, šiukšle, eikš, išlyginsiu tave. Ir važiuoju tiesiai į ją, šitaip. Kaip ji bėgo. Net dulkės parūko. Taip būna, kai per daug narkašiniesi.

Prisipylęs nuėjau į vidų sumokėti, kai grįžau, mano dešimtmetis sūnus paklausė, ar būna lenkiškai kalbančių rumunų. Aišku, atsakiau, kad nebūna, kad ne, nes jis neurotiškas vaikas, ką čia kalbėti, šiek tiek atsilikęs nuo bendraamžių, prisigalvoja visokių tokių pasakų.

Neva buvo tokie mieli, neva tokie mieli, bet kai pamačiau jų dantis, tai ohoho, kategoriškai atsisakiau juos pavežti. Nesakau, kad iš karto didelis triukšmas, bet dabar nėra taip sunku nusipirkti kad ir pigiausią dantų šepetėlį, net kioske, du kartus per dieną išsišveisti dantis ir žmoniškai išsiskalauti, šiūru-šiūru, padėjai kryžių ir baigtos šnekos. Dantis reikia prižiūrėti. Tai tik vienas malonumas. Amen.

1 scena

Žiema, degalinė, į Vairuotojo automobilį įsėda Du Vargšai Rumunai.

SUSKIS: Mano žmonos vardas Džina.

VAIRUOTOJAS: Merginai apie dvidešimt, nėščia, visiškai nieko nekalbėjo, tik sėdėjo, bet manau, irgi dalyvavo nužudyme. Kieno nužudyme? Taigi mano nužudyme, nors jums galbūt ir atrodo neįmanoma.

SUSKIS: Vadink ją tiesiog Džina. Džina, kokia tavo pavardė?

VAIRUOTOJAS: Paklausta pavardės, ji vėl nieko neatsakė, tylėjo, bet jos vardas buvo Džina, tikriausiai tai sutrumpinta Regina, ir pagal šitą pėdsaką abu žudikus galite nesunkiai susekti, nes tai retas vardas, todėl reikalauju suimti žudikus visų mokesčių mokėtojų, kuriuos jie gali užpulti ir nužudyti, vardu.

SUSKIS: Ji neturi pavardės. Tiesiog Džina. Gražus vardas tokiai merginai, tikrai, iš karto ir vardas, ir vardas ir pavardė, ir meninis pseudonimas. Džina gera mergina. Nieko nepavogs, nieko neprivems. Prisiekia tuo nekaltu vaikeliu, kurį nešioja po širdimi. Žinot, koks gyvenimas. Esame vargšai dori rumunai, kalbantys lenkiškai. Mano žmona nėščia, važiuojame pas gydytoją į Vroclavą, pas specialistą, nes jai tos, šitos, metastazės, cistos, tikras marmalas ten pilve. Ir taip toliau. Tai ar važiuojam kartu ten pat, kur jūs važiuojate?

VAIRUOTOJAS: Į Vroclavą! Suprantate, komisare, o kelias į Gdanską!

SUSKIS: Gal ir į Vroclavą, bet mums visai nebūtina ten. Gal Gdanske net geriau, ten irgi yra visokių specialistų, jūra, jodas, kriauklės, laivai, tegu bus Gdanskas, nesiginčysim.

VAIRUOTOJAS: Atsakiau jiems, kad niekur nevažiuoju. Tik iki Elbliongo. Be to, ir šiaip iš karto važiuoju atgal, atsakiau jiems ramiai, taip, kaip ir buvo, nes esu visiškai ramus.

SUSKIS: Na, tai iki Elbliongo ar kur nors, o paskui ji jau ras išeitį. Ji visada randa išeitį. Visada randa. Mes, rumunai, ohoho, atkaklūs žmonės. Dar ką nors jums padainuos, kai tik šiek tiek atsipalaiduos, ar ne, Džina? Juk tu moki, brangioji. Labai simpatiška mergina. Na sėskis taip, štai šitaip, gražute mano, dailute, viskas gerai? Turi naują plaukų gumytę? Kada nusipirkai, dabar? Netikiu. Žinai, ji nuostabi. Tie akmenys – tai cikorijos?

VAIRUOTOJAS: Iš tiesų sunku nupasakoti, kaip tai nutiko, viskas truko tik akimirką. Vyras, su kuriuo ji buvo, nežinia kur buvau matęs tą veidą, tai tikriausiai vienas iš tų garsiųjų mafijozų, Jautiena ar tas kitas, kurį irgi rodo, o aš tik atsisukau, nes jis šūktelėjo man: atsargiai! rumunai ateina! ar panašiai, aš atsisukau, bet tai, aišku, dėmesiui nukreipti, o jis įgrūdo ją man ant priekinės sėdynės, su nežinia kokiais skudurais ir krepšiais, aš sakau, kąąąą?! O jis: Džina. Tai Džina.

Susinervinau: manau, komisare, tai logiška. Sakau: kokia, žmogau, Džina, kokia dar Džina, kas man darbo tavo žmona ar kokia nors Džina? Taip paklausiau. Dėl manęs ji gali būti vardu nors ir daktarė Kvin, pasiimk ją iš čia, aš skubu, važiuoju į darbą, kas čia pagaliau, bliamba, vyksta?!...

SUSKIS: Iš tiesų pagal pasą jos vardas Piralgina, bet ji visiems sako vadinti ją Džina. Peralgina, Aspirina, Kofeina – tai tradiciniai rumuniški moterų vardai. Šventoji Peralgina Rumunijoje buvo tokia patamsiais namo grįžtančių girtų moterų globėja. Ar ne? Nutinka taip gyvenime. Tokių moterų kaip ji. Bet ji visiems sakosi esanti Džina, nežinia kodėl, toks keistas kaprizas. Nevadinkit jos Pirangina, vadinkit Džina, supraskit jos jausmus, galbūt ji didi menininkė.

VAIRUOTOJAS: O kas man darbo?! Nešdinkitės, rumunai, nes tuoj iškviesiu...

O minėtoji nėščia moteris apsimetė negirdinti, nes ten kabojo tokia kvapi eglutė, ji žaidė ja, tikriausiai ketindama apgaule ją iš manęs pavogti.

O jis dar liepia man pasižiūrėti, kokia ji dailutė, kas man apskritai darbo, dailutė ar nedailutė, žinau tik, kad dvokia degintu aliejumi, nežinia kokiais bjauriais tepalais, atsiknisk, šūdžiau, ir pasiimk tą savo princesę su visais žvangalais!

Aš niekur nevažiuoju.

DŽINA: O sakėt, kad važiuojat.

VAIRUOTOJAS: Tikrai? Suklydau. Pasakiau ironiškai, nes jau buvau susinervinęs dėl tos nemalonios situacijos, kurios visai nenorėjau.

DžINA: Geras čia pas tave.

VAIRUOTOJAS: O ta snarglė ciniškai žaidė eglute, kad nukreiptų pokalbį.

DŽINA: Nusipirkot šitą ar pats pasidarėt?

VAIRUOTOJAS: Kaip pasidariau?! Kaip tai: pats pasidariau?! Gal iš kilimo išsikirpau?! Mergyte, tai normåliai perkama, nueini į degalinę, ir ten šitų kiek tik nori!!! Iš kur jūs apskritai tokie nukritote?

SUSKIS: Pasižiūrėkit, kokia daili, oho. Šelmė. Na, tik su dantimis ne visai gerai. Bet juk tai nuo sunkaus gyvenimo, ar ne, brangioji? Ten, Rumunijoje, ne juokai, visą gyvenimą valgėme tik dešrų nuopjovas, kaulams tai – tikras peilis. Ir dar šitą, cirkoniją. Cikoriją. O kaip saldumynus dažniausiai gealcidą, tokius žirnelius nuo rėmens.

VAIRUOTOJAS: Ir pasakoja man visokias savo kosmines odisėjas, kaip jie ten toje Rumunijoje valgė visokius savo dagius, piktžoles ir uolienas, gal taip ir buvo, bet VIEŠPATIE, čia juk irgi buvo karo padėtis, viską pirkdavome už korteles, BLIAMBA, KAS MAN DARBO! Prašau baigti tas šnekas! Nes aš jūsų nesiklausau! Jau nieko nebesiklausau! Nebesiklausau (patetiškai užsikemša ausis).

DŽINA: Arba sausą vanilinį cukrų. Kad ir taip. Retkarčiais visolvitą, labai retai, kai mama ko nors nunešdavo į lombardą, šeimos krištolo, nes šito turėjome, kiek tik nori: ji skuto daržoves visoje Rumunijoje ir buvo labai garsi.

SUSKIS: Pagaliau visai neslepiu, kad juokėsi puodas, kad katilas juodas, žinot tą garsią rumunų patarlę, juk ir mano paties dantų nedaug. Dantų daug, bet su prošvaistėmis, štai.

VAIRUOTOJAS: Ir rodo man dantis, tokius neiššutusius kuoliukus, tarsi nuorūkas, vos nesusivėmiau, kaip galima gyventi su tokiais dantimis ir dar, šita, daugintis... O ta merga su ta eglute, argi taip galima, argi kultūringa?

DŽINA: Vajėzau, kaip norėčiau tokią turėti...

VAIRUOTOJAS: O jis:

SUSKIS: Tai ir pasiimk, ponas turi dvi, tai turbūt nesupyks, ar ne?

VAIRUOTOJAS: Suprantat? Liepė pasiimti. Mano nuosavybę, mano daiktą. Svetimi žmonės, kuriuos mačiau pirmą kartą gyvenime.

DžINA (bandydama pasikabinti eglutę ant kaklo): O kur aš ją pasikabinsiu?

SUSKIS: Žinot, su ja ne taip paprasta, kai užsispiria. Užsispyrė, nes tikrai yra užsispyrusi. Padovanokit jai tai, padarykit tai DĖL MANĘS. Mes Rumunijoje neturime tokių eglučių, ten apskritai neauga tokie medžiai kaip eglutės, tik tokie kitokie. Ąžuolai. Garguolai.

VAIRUOTOJAS: Garguolai! Ar esate, komisare, girdėjęs tokį medį? Aš tai ne.

Prašau palikti mano automobilio teritoriją. Ir apskritai palikite mane ramybėje. Aš iškviesiu atitinkamas priemones. Tu, mergele, irgi. Susirink tuos skarmalus ir pyzdink, čia mano mašina, aš neturiu laiko.

Bandžiau ištempti ją iš mašinos, išlįsk, kale! o ji tarsi būtų staiga nubudusi:

DžINA: Čia dabar!

VAIRUOTOJAS: Čiupo rankinę ir trenkė ja man štai čia, į pat stuburo kaklo slankstelius...

DžINA: Tu, blogas žmogau, patrauk letenas!

VAIRUOTOJAS: Kadangi ten netoli man išaugęs furunkulas, tai galėjo sukelti nepataisomą grėsmę mano sveikatai ir gyvybei. Ėmiau šaukti: žmonės! žmonės! gelbėkit!, bandydamas prisišaukti pagalbos, bet jie man neleido ir mane įbaugino, o paskui ketino mane nužudyti.

SUSKIS: Vaikine, kas tau, išdurnėjai? Nėščią moterį ketini mušti, toks didelis vyras, ar nematai, kad ji žemesnė, liesesnė, negali pasipriešinti? Džinute, sėdėk ramiai, atsirišk aulinius, štai taip, saulute mano, žinai, tau iš nosies lenda snarglys. Na, Džina vaikšto su snargliais nosyje, matot? Žioplė. Bet miela. Duok, ištrauksiu.

DžINA: Nee, aš pati! Pati!

SUSKIS: Ne, duok, aš tau išimsiu. DUOK, IŠIMSIU. Štai, prašau!

VAIRUOTOJAS: Ir normåliai rodo man jos snarglį, šlykščiausią gleivę iš jos nosies. Pone, aš jautrus visokiems tokiems, man, aš prisiminiau visokias tokias situacijas iš pradinės mokyklos, kai berniukai seilėmis, ausų siera degindavo tuos vabalus... AŠ NEVAŽIUOJU! NIEKUR NEVAŽIUOJU! SĖDŽIU! Sėdžiu mašinoje! Sėdžiu! Dairausi! Nes man patinka žiema!

SUSKIS: Tavo reikalas, labai prašau, nes dabar aš tave šituo nužudau... (SUSKIS rodo skustuvą)

VAIRUOTOJAS: Tai ir buvo pirmasis grasinimas mane nužudyti.

SUSKIS: Nužudau tave, nors visai nenoriu ir visai nemoku, neišmanau technikos, taigi galbūt tau labiau skaudės, negu kada nors gyvenime yra skaudėję. O paskui keliausi į pragarą, ir linkiu tau viso geriausio. Ir verdi tame pragare, kiaušiai svyla, visai nebegerai, ir svarstai: nevertėjo, oi, kaip nevertėjo, pagaliau, vis viena važiavau į tą Elbliongą, o dabar visai šikna. Ir dar nekaltą žmogų būsi įgrūdęs į kalėjimą, tai yra, mane.

DŽINA: Toks kietas buvo, kaip iš scenos kursuose, bet vos parodei jam bulvių skustuką, iš karto prišiko į kelnes.

SUSKIS: Be to, negali žinoti, ką aš anksčiau dariau tuo peiliu. Gal grandžiau akvariumo sieneles. O gal šuns šūdą pjausčiau griežinėliais, ką? O gal jis visai atšipęs. Nes gal tai mano peilis, kuriuo atplėšinėju vokus. Su laiškais. Nuo giminių iš Rumunijos, su laiškais, rašytais ant medžio tošies šlapimu ir išmatomis. Ir margučių dažais. Mažieji pusbroliai prašo, kad atsiųsčiau kokių popieriukų, Laslas nori snikerso popieriuko, Ruchla marso, o Rakocė tvikso, Cincinatis svajoja apie tokį popierinį maišelį skrudintoms bulvytėms, žinai kokį. Ir kaip manai, ar aš jiems siunčiu? Siunčiu. Tai jiems tikrai daug reiškia, tikrai daug.

Laikydamas peilį rankoje, atsidaro užpakalines dureles, lipa į automobilį.

Lipk vidun, sakau tau, lipk, nepisk proto, lipk gi, lipk, lipk. Mes, rumunai, labai kantrūs, bet kiekvienas rumunas kada nors tau pasakys: pakaks. Važiuojam.

B. d.