Kinas

Ištverti iki dienos pabaigos

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
„Dvylika įtūžusių vyriškių“

Vakarais, kai sutemus vaikštinėju su šuneliu, negaliu atsispirti svetimų langų traukai. Net nykiame daugiabučių kvartale, kuriame gyvenu, jie visi atrodo skirtingi. Žvelgiant iš gatvės, gyvenimai už tų langų visada atrodo daug laimingesni. Šis jausmas mane persekioja nuo seno – nuo tada, kai buvau jaunas ir jaučiausi paliktas, vienišas, nelaimingas, kai svajojau turėti savo namus. Važiuodamas troleibusu ar keliaudamas miestų gatvėmis nuolat žiūrėdavau į langus, ilgėdamasis už jų tvyrančios šilumos, jaukumo ir paslapties. Kažkodėl prisiminus tuos metus atrodo, kad tada nuolat buvo žiema, tamsa ir švietė tik svetimi langai. Ferzano Oztepeko filmo „Langas priešais“ (LTV, 14 d. 23.15) herojė Džovana taip pat ilgisi kitokio gyvenimo. Vakarais ji stovi prie lango ir rūko žiūrėdama į svetimus gyvenimus. Patyliukais ji svajoja susipažinti su išvaizdžiu kaimynu. Režisierius yra prisipažinęs, kad stengiasi parodyti paprastų žmonių svajones. Džovana turi neįdomų darbą, du žavius vaikus, niekuo neišsiskiriantį vyrą. Susitikimas su atmintį praradusiu senuku ir tragiška jo meilės istorija paskatins moterį suvokti, ko ji siekia gyvenime, ir, žinoma, pasirinkti. Pasirenkant dažniausiai kažko atsisakoma. „Lango priešais“ finalas bus liūdnas, bet juk liūdesys neatsiejamas nuo pilko žmogaus likimo?

Nicolas Boukhriefo filmo „Inkasatorius“ (BTV, 9 d. 23.15) herojai – taip pat paprasti žmonės, inkasatoriai. Jie dirba vertybes pervežančioje bendrovėje ir, deja, yra priversti rizikuoti. Aleksandras įsidarbina įmonėje, kai ši išgyvena krizę – trys užpuolimai per metus. Filmo scenarijus buvo rašomas itin kruopščiai: specialiai pasamdyti žurnalistai rinko medžiagą apie inkasatorių amato kasdienybę, atlyginimus, darbo sąlygas, riziką. Ja ir pasinaudojo scenaristai. Matyt, todėl ir prancūzų kritikai pirmiausia atkreipė dėmesį į dokumentiškai atkurtą socialinę šio trilerio įvykių ir personažų terpę. Užtat juos nuvylė dirbtinės sąsajos su Martino Scorsese „Taksistu“ ir kruvina filmo pabaiga.

Autentiškumas, dokumentiškumas jau ne pirmą dešimtmetį masina filmų kūrėjus. Net primityviausi televizijos trileriai ima puoštis užrašais „sukurta pagal tikrus faktus“. Stevenas Spielbergas, regis, puikiai suprato visus iš to kylančius pavojus, kai ėmėsi kurti filmą „Miunchenas“ (TV3, 11 d. 21.30) apie 1972-ųjų rugsėjį pasaulį sukrėtusį terorizmo aktą. Jis vyko Miuncheno olimpiadoje. Palestinos ekstremistai užpuolė olimpinį kaimelį, nužudė du Izraelio komandos narius ir devynis paėmė įkaitais. Tragiški įvykiai baigėsi po 21 valandos, kai sporto komentatorius Jimas McKay ištarė žodžius: „Visi žuvo.“ Tačiau tai, kas įvyko po šių žudynių, ilgai buvo nežinoma pasauliui. Izraelio slaptieji agentai surado žudikus ir juos sunaikino. Tai buvo viena drąsiausių ir agresyviausių slaptųjų tarnybų operacijų. Pagrindinis filmo personažas yra Izraelio žvalgybos agentas Avneris (Eric Bana), kuriam „Mosadas“ pavedė vykdyti šią operaciją. Spielbergo filmas sulaukė ir Izraelio, ir Palestinos protestų, tačiau jam pavyko parodyti uždarą prievartos ratą.

Praėjusią savaitę maloniai prisiminiau kitą Spielbergo herojų Indianą Džounsą. TV3 šįvakar (9 d. 22.15) parodys antrąjį sagos filmą – „Indiana Džounsas ir mirties šventykla“ (1984). Šįkart archeologas atsidurs Indijoje ir seks deivės Kali garbintojų pėdomis, kad išgelbėtų sektos pagrobtus vaikus. Beje, Spielbergas ir vienas scenarijaus autorių George’as Lucasas filme trumpam pasirodo misionierių vaidmenyse.

Jaunesniems žiūrovams filmai apie Indianą Džounsą jau tapo vaikystės legenda. Mano kartai legenda buvo taip pat šįvakar rodomas Sidney Lumeto 1957 m. sukurtas filmas „Dvylika įtūžusių vyriškių“ (LTV2, 9 d. 19.45). Tą legendą, matyt, gerai prisiminė ir Nikita Michalkovas, pernai Venecijoje parodęs savo perdirbinį „12“. Beje, filmas, o gal tiksliau, Reginaldo Rose’o pjesė, pagal kurią jis sukurtas, sulaukė ne vieno kino perdirbinio: 1973 m. – Arturo Ramoso, 1982 m. – Tore’s Breda Thoreseno, 1997 m. – Williamo Friedkino. „Dvylika įtūžusių vyriškių“ buvo pilnametražis iki tol televizijoje dirbusio Lumeto debiutas. Filmo herojai yra prisiekusieji, kurie turi nuspręsti, ar kaltinamasis, iš paprastos šeimos kilęs jaunuolis, nužudė savo tėvą ir ar jam skirti mirties bausmę. Iš pradžių vienuolika narių balsuoja „už“ ir tik vienas „prieš“. Tačiau sprendimas turi būti priimtas vienbalsiai, todėl Henry Fondos herojus įtikina, kad žmogaus gyvybė verta kelių diskutuojant praleistų valandų. Lumetas yra sakęs, kad norėdamas pagilinti klaustrofobijos įspūdį, pirmą filmo trečdalį jis filmavo žemiau žmogaus akių lygio, antrąjį – akių lygyje, trečiąjį – aukščiau. Todėl artėjant finalui ekrane pasirodo lubos. Filmas buvo apdovanotas Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“ ir rodomas visame pasaulyje, net Sovietų Sąjungoje.

iliustracija
„Langas priešais“

Dabar, kai kiekviena virėja ne tik gali valdyti valstybę, bet ir tapti žvaigžde, legendos prarado savo vertę. Apie jų devalvaciją ir svetimos tapatybės pasisavinimą pasakoja Briano W. Cocko filmas „Būti Stenliu Kubriku“ (BTV, 10 d. 23.20). Tai dar vienas šios savaitės filmas, kurio pagrindas – autentiška istorija. 1998–1999 m. Londone kažkoks Alanas Conway’us apsimetinėjo režisieriumi Stanley Kubricku. Pažinti valdžios ir šlovės skonį buvo palyginti nesunku, nes Kubrickas garsėjo savo atsiskyrėlio būdu, mažai kas žinojo, kaip iš tikrųjų atrodo fotografuotis nemėgstantis režisierius. Nors Conway’us net nepasivargino pasižiūrėti bent vieną Kubricko filmą, pasirodo, tai nesutrukdė jam atsidurti dėmesio centre. (Lietuvoje taip pat nestinga leitenanto Šmito vaikų – „Literatūroje ir mene“ išdygo kino kritikė Macaitytė. Prašmatnus pseudonimas, tiesa?) Filmo autoriai ir pirmiausiai bravūriškai pagrindinį personažą suvaidinęs Johnas Malkovichius nori suvokti Conway’aus elgesio motyvus. Aktorius sako, kad „Būti Stenliu Kubriku“ – „tai pamokoma, linksma ir autentiška pasaka“.

Dar viena autentiška ir pamokoma istorija – Edo Harriso filmas „Polokas“ (LNK, 15 d. 22.30). 1949 m., po to, kai žurnalas „Life“ išspausdino didžiulę antraštę „Ar Jacksonas Pollockas yra didžiausias gyvas amerikiečių tapytojas?“, meno pasaulyje žinomas Pollockas tapo pirmąja amerikiečių „meno žvaigžde“, o jo radikalus stilius pakeitė tapybos raidos kryptį. Tačiau dailininką visą gyvenimą lydėjo kančia, jis nuolat abejojo savo jėgomis. Jis pats sugriovė savo santuoką, karjerą, o vieną gražią 1956-ųjų vasaros naktį – ir gyvenimą. „Polokas“ – išties autorinis Harriso filmas. Jis yra ir režisierius, ir prodiuseris, ir vaidina pagrindinį vaidmenį. Audringą Pollocko gyvenimą, jo problemas su alkoholiu Harrisas apibūdina taip: „Ko gero, ne vienas esame sau sakę, kad nesugebėsime ištverti iki vakaro. Pollockui taip teko grumtis visą gyvenimą.“

Harrisas – mėgstamiausias Agnieszkos Holland aktorius, jis yra vaidinęs daugumoje Vakaruose jos kurtų filmų. TV3 (11 d. 0.45) primins 1987 m. Prancūzijoje sukurtą juostą „Atsikratyti dvasininko“ (šiaip filmas visada buvo verčiamas „Užmušti kunigą“, bet, pasirodo, davatkų yra ir vulgariojoje TV3). Filmo pagrindas taip pat autentiškas. Tai Lenkijos saugumo karininkų įvykdyta „Solidarumo“ veikėjo kunigo Jerzy Popieluszkos žmogžudystė. Filmo herojus saugumo karininkas Stefanas (Ed Harris) yra apimtas minties sunaikinti charizmatišką kunigą (Christopher Lambert).

Pabaigai – nostalgiški senojo kino prisiminimai. Vieno nuostabiausių prancūzų režisierių, poetinio realizmo klasiko Marcelio Carné kartu su scenaristu Jacques’u Prevert’u 1945 m. kurti „Nakties vartai“ (LTV2, 11 d. 18.05) pasakoja apie pokario būseną – kaltės jausmą, neapykantą tiems, kurie bendradarbiavo su naciais, neišsipildančią naujo gyvenimo viltį. Šiame filme pirmą pagrindinį savo vaidmenį sukūrė Yves’as Montand’as. Jis vaidina buvusį Pasipriešinimo dalyvį, kuris įsimyli ištekėjusią moterį. Siužetas senas kaip pasaulis, bet Carné su Prevert’u tokius siužetus sugebėdavo paversti tankiais poetiško liūdesio persmelktais vaizdais.

Jūsų – Jonas Ūbis