Pagaliau

Pagaliau, pagaliau kažkas sureagavo į tos Paulinos Pukytės (pasirodo, ji mano sesuo – gyvenime apie ją nebuvau girdėjusi) amžinus skundus. (Nusibodo jau jos klausyti, ir tas jai blogai, ir tas negerai, ir apskritai – kas tokia manosi esanti, kad galėtų visus kritikuoti? Geriau tegul pati pabando ką nors vertingo padaryti.) Sureaguota diplomatiškai, argumentuotai, išsamiai, grakščiai, dalykiškai, šmaikščiai. Tai bent dėjo! Tiesa, kartu šiek tiek apsimelavo... Tačiau reikia galų gale suprasti, kad kultūros atašė turi kartais ir sumeluoti. Kaip gi kitaip išsisuks iš nepalankių situacijų? Juk ji ne kokia Hilary Clinton, susigadinusi sau reputaciją viešu melu. Clinton vien dėl to gal ir neišrinks į prezidentes, o atašė juk niekas nerenka, jas skiria iš aukščiau. Todėl jos yra daug svarbesnės už mus, kūrėjus. Ir kodėl jos turėtų kažkam tarnauti – valstybei, kultūrai, svečiams? Be to, jos turi daug rimtesnių užsiėmimų, nei sukti galvą dėl tokio juokingo dalyko kaip politiko ar valstybės veikėjo reputacija. Na ir kas, kad atašė įvykių versijai prieštarauja filmuota medžiaga (visai kaip Hilary Clinton atvykimo į Bosniją atveju)? Tai tikriausiai fabrikacija, šiais laikais nukopijuoti plojimų garsą, pavyzdžiui, nuo Rastausko ir prirašyti prie Pukytės (Paulinos) – vieni niekai. Neabejoju, kad taip ir buvo padaryta. Nors pati ten buvau, alų midų gėriau, bet kažkaip neprisimenu...

Galų gale jie nekalti, juos juk taip mokina valstybės funkcionierių mokykloje: ką nors negerai padarius ar suklydus, gink Dieve negalima to pripažinti – taip tik sumenkinsite savo ir visos valstybės bei vyriausybės autoritetą. Nebijokite, viešos kritikos vis tiek niekada nesulauksite. O tais itin retais atvejais, kai spaudoje pasirodo kokia nors apgailėtina, pagiežinga, pavydo paskatinta kritika, reaguoti reikia šitaip: viešai sumenkini kritiko asmenį – ir problemos kaip nebūta.

Ir dar valstybės tarnautojus, ypač dirbančius užsienyje, mokina svetingumo: atvykus svečiams iš savos valstybės, juos reikia paskirstyti šitaip: žymiems vyrams reikia skirti daug daugiau pagarbos ir svetingumo negu nežymioms moterims. Nors Kijevo atveju svetingumas ir pagarba lygiai nebuvo parodyti ir žymiam vyrui Rolandui Rastauskui, bet čia jau tikrai per neapsižiūrėjimą – tą klaidą buvo paskubėta grakščiai ištaisyti spaudoje.

Be to, pamėginkime užjausti ir suprasti kultūros atašė politiką: kam persistengti su atvykėliais? Kaip atvažiavo, taip ir išvažiuos. Svarbiausia gražiai aprašyti savo renginius ataskaitose bei informaciniuose puslapiuose ir gauti pagyrimą iš ambasadoriaus, o kaip iš tikrųjų buvo, niekas niekada ir nesužinos – bet juk tai ir nesvarbu.

Tiktai viena man neaišku: kam apskritai reikalinga kritika? Kokia iš jos nauda? Kritika tik viską gadina, juodina, kaišioja pagalius į ratus sunkiai dirbantiems. Kritika – tai lūzerių užsiėmimas, o jų motyvai visada akivaizdūs: nenusisekęs gyvenimas, asmeninės nuoskaudos, per mažai šlovės, nebuvo atriekta jiems pyrago („atkato“), nieko geresnio jie nesugeba, užtat baisiausiai pavydi visiems, o ypač garbingus postus užimantiems ir pyragą valgantiems asmenims. O tokio reiškinio kaip „kritika iš idėjos“ paprasčiausiai nėra – tai prieštarautų gamtos dėsniams. Paulina bandė mane įtikinti, kad, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje kritika neatsiejama nuo kiekvieno reiškinio, kiekvieno viešo veiksmo. Ir kas iš to? Geriau britams nuo to gyventi? Plepa visi daug, ir tiek.