Skonio ir išminties įkvėpti

Modestas Pitrėnas M. Raškovskio nuotraukos

Malonu ir džiugu suvokti bei konstatuoti, kad į mūsų koncertines scenas vis tvirčiau įžengia trisdešimtmečių kartos atlikėjai, kupini meninių idėjų, natūralaus veržlumo ir nepraradę noro savo kūrybinėmis mintimis dalytis su mūsų publika. Puikiai suvokiame, kad nemažos gretos jaunosios kartos talentingų muzikų, o dar pastudijavusių užsienyje, vėliau ir ten įsikūrusių, dėl įvairių priežasčių tolydžio nutolsta, pranyksta iš nuolat gimtajame krašte koncertuojančių lietuvių atlikėjų žemėlapio, ir telieka tik nostalgišku praeities ženklu jų ankstyvą braižą pažinusių pedagogų ar kolegų atmintyje. Kiti, nepaisydami geografinių ar dvasinių nuotolių, vis dėlto randa būdų, o svarbiausia – noro megzti ir gilinti kontaktą su Lietuvos publika. Iš tokių minėtinas pianistas Gabrielius Alekna, gyvenantis JAV, Niujorko Juilliardo muzikos mokykloje baigęs aukščiausios pakopos studijas: jis – pirmasis lietuvis, kuriam suteiktas šios mokyklos muzikos menų daktaro laipsnis. Be to, G. Alekna – rimtų tarptautinių konkursų laureatas (deja, pernelyg kukliai ir lėtapėdiškai į kai kuriuos pianisto laimėjimus sureaguota pas mus), daug kartų lipęs į garsias užsienio koncertų scenas. Šį pianistą vis regime koncertuojantį Lietuvoje su įvairiais ansambliais, orkestrais. Šįkart jis grojo drauge su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru koncerte, įvykusiame balandžio 5 d. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Koncertą dirigavo tos pačios kartos atstovas – Modestas Pitrėnas, pastaruoju metu pateikiantis brandžių ir įsimenančių interpretacijų.

Koncerto programa, sudaryta iš stambių S. Rachmaninovo ir J. Sibelijaus kūrinių, buvo pradėta divertismentiškai – A. Borodino „Poloviečių šokiais“ iš operos „Kunigaikštis Igoris“. Kaip sakoma, dėl skonio ginčytis nereikėtų, tačiau suabejočiau, ar nebuvo galima pasvarstyti apie labiau vykusią koncerto pradžią – ne interpretacijos, bet repertuaro požiūriu. Juk Filharmonijos publika, kiek tenka matyti, iš tiesų jau gana brandi ir nestokojanti pasirengimo, kad galėtų išklausyti įžangoje ir rimtesnių partitūrų, kurių, ko gero, dešimtys dar niekada neskambėję mūsų scenoje, ir dvasiniu požiūriu būtų galėjusios tapti vientisesne koncerto kompozicijos dalimi.

Klausantis populiarios, tačiau ir ne mažiau sudėtingos S. Rachmaninovo Rapsodijos Paganini tema fortepijonui ir orkestrui, op. 43, nuo pirmųjų taktų buvo jaučiama glaudi dirigento ir solisto sąveika, siekis pateikti šį opusą pirmiausia kaip tolygių partnerių – orkestro ir fortepijono – dialogą. Ne lenktyniauti, ne be reikalo žarstytis svaigiais efektais, ne stengtis iškilti virš abipusio darnaus sambūvio. Reikia pripažinti, kad vietomis dėl garsinio disbalanso fortepijonas liko kiek nustelbtas, tačiau tai nesuardė visumos, o į solisto partiją neįnešė panikos, pernelyg aštrių kampų. G. Alekna, kiek tenka pastaraisiais metais jį girdėti, liko ištikimas savo stiliui, kuriam nebūdingas jausmingas maištingumas, ryški afektacija (nors kai kurie to ir pasigenda). Visada žavi šio pianisto gebėjimas valdyti visumą, struktūrą, iš detalių nespaudžiant maksimumo, bet jas išdėstant kaip logiškus architektonikos elementus ar artikuliacijos būdų įvairovę. Tad detalės netampa vienetais, nes jos padeda kurti visumą. Tačiau šio pianisto garso kultūrą linkusi sekti klausa, žinoma, pagauna ir imponuojantį akordų technikos užtikrintumą, ir stambiais štrichais piešiamas monumentalias, bet ir santūriai poetiškai prabylančias melodines linijas. Ir jeigu kas nors ateina klausytis iš anksto susikurto įprasto Rachmaninovo muzikos vaizdinio, G. Aleknai skambinant nebūtinai jį paraidžiui atpažįsta, nes šiam pianistui, regis, svarbu ne tiek dar labiau romantizuoti (suprask – individualizuotai interpretuoti) šią muziką, kiek pabrėžti kompozitoriaus architektūrinį mąstymą, tvarios ir išbaigtos struktūros galią.

Gabrielius Alekna

Subtiliai, skoningai S. Rachmaninovo partitūroje atsiskleidęs orkestras, grieždamas J. Sibelijaus Antrąją simfoniją, tik patvirtino praėjusio šeštadienio įspūdį (kai diriguojant R. Zollmanui šitaip įspūdingai griežė R. Strausso „Štai taip Zaratustra kalbėjo“) – įrodė esąs stiprus, paslankus ansamblis, ir ypač tuomet, kai įvairių matmenų profesionalumu dosniai bei atvirai dalijasi su dirigentu. Užsimezgusio gero kontakto su kolektyvu įkvėptas M. Pitrėnas mėgavosi partitūros grožiu, skatindamas pilnavertį, gilų žemųjų styginių, varinių pučiamųjų skambėjimą, konstruodamas pasodrintų specifinių tembrinių ir emocinių spalvų kupiną keturių dalių simfonijos ciklą. Dirigentas anaiptol nebuvo linkęs partitūros įsprausti į sunkaus, lėto ir šalto šiaurietiškumo rėmus – o juk šis standartinio, paviršutiniško suvokimo įvaizdis dažnokai linkęs nustelbti J. Sibelijaus ar kitų skandinavų kompozitorių kūriniuose pulsuojančią įvairialypę gyvybę. Šiame koncerte atsiskleidęs šiaurietiško kolorito fenomenas nejučia vertė prisiminti taiklų rašytojo T. Manno teiginį: „Šiaurė – visokio širdingumo, visų giliai tveriančių jausmų ir viso nuoširdaus žmogiškumo įvaizdis.“ Manding, tai ir patyrėme.