Kinas

Viena diena ir viena naktis

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
„Išdidūs žmonės“

Gero kino niekad nebūna per daug. Ypač gero kino apie dabartį. Kad tokius filmus sukurti sunkiausia, galite įsitikinti pasižiūrėję bent kelias lietuviškas „Kino pavasario“ premjeras. Filmai „Perlas“, „Tikrovės pinklėse“ ar „Brėkštant“ tarsi kalba apie „čia ir dabar“, bet jų kūrėjai akivaizdžiai net nesistengia suvokti ar įprasminti realybės. Regis, kinas jiems apskritai neturi nieko bendra su tikrove ir gyvais žmonėmis. Jie rezga iš piršto išlaužtas istorijas ir net nepastebi, kad tos istorijos įdomios tik jiems patiems. Nors, tiesą sakant, suabejojau, ar filmų kūrėjus domina kas nors, išskyrus juos pačius. Bet paliksiu naujo lietuvių kino aptarimus tikriems recenzentams. Jie paaiškins, kas ir kodėl. (Beje, aną kartą vėl buvau blogas pranašas: viename šių metų „Kino pavasario“ seanse žiūrovai 25 min. rinkosi į jau prasidėjusį filmą. „Tradicijos“ nemirtingos?) Bet lietuviškas premjeras prisiminiau tik todėl, kad LNK programoje pamačiau Spike’o Lee „25-ą valandą“ (17 d. 22.30). Tai bene pirmasis filmas, prabylantis apie Rugsėjo 11-osios paliktas žymes niujorkiečių gyvenime. Režisierius meistriškai susieja vieną narkotikų prekeivio Monty (Edward Norton) gyvenimo dieną prieš atsiduriant kalėjime su miesto, senų Monty draugų gyvenimo realijomis. Todėl filmas yra toks gyvas, todėl kūrėjai ir priverčia patikėti tuo, kas vyksta ekrane.

Į kitą Amerikos didmiestį Los Andželą nuves Michaelo Manno trileris „Įkaitas“ (TV3, 13 d. 21.30). Filmo herojus yra taksistas Maksas (Jamie Foxx), jau dvylika metų dirbantis vairuotoju. Vieną vakarą jo mašinoje atsiduria samdomas žudikas Vincentas (Tom Cruise). Jis turi per vieną naktį sunaikinti penkis svarbiausius liudininkus, kurie gali pakenkti narkotikų karteliui. Aplinkybės priverčia Vincentą pagrobti Makso taksi, o jį patį paimti įkaitu. Vincentą gaudo federaliniai agentai, todėl vyrai prieš savo valią bus priversti tapti bendrininkais.

Pastebėjau, kad amerikiečių kinas lietuvių sinefilams neįdomus. Nuo senų laikų jis vertinamas su minuso ženklu. To niekad negalėjau suprasti: galima nemėgti idiotiškų romantinių komedijų ar paaugliams skirtų pasakojimų apie įvairius šoklius, bet neigti visą amerikiečių kiną? Matyt, todėl, kad esame poetų tauta, mes net tradicinius serialų (ir žiniasklaidos) piktadarius verslininkus sugebame paversti romantiškais personažais. Vienas didžiausių lietuviško popso (ir jo mentaliteto) kuriozų man yra Sauliaus Balandžio turtuolis iš „Nekviestos meilės“. Tokio krištoliškai šviesaus ir teigiamo herojaus net lietuvių kine seniai nebuvo. Pasakykite man, senam niurgzliui, iš kur jis atėjo į naują lietuvišką tikrovę? Matyt, iš komjaunimo.

Užtat lietuvių sinefilams imponuoja korėjietis Kim Ki-dukas. LTV „Elito kinas“ (16 d. 23.15) parodys jo filmą „Tušti namai“ (2004). Aš gana skeptiškai žiūriu į režisieriaus pastangas kurti vakariečiams priimtinus ir suprantamus pasakojimus apie rytietiško dvasingumo ir mentaliteto ypatybes. Kartais Kim Ki-duko filmai žavi minimalistine plastika, bet manieringas reginys vis dažniau ima viršų. „Tušti namai“ man pasirodė skaidresni, filme režisierius ne taip mėgaujasi prievarta, nors išeities taškas tradiciškai keistas: herojus gyvena tuščiuose svetimuose namuose, juos tvarko, remontuoja sugedusius daiktus, skalbia... ir ilgai juose neužsibūna. Su vaikinu kartu filme keliauja ir graži, iš nemylimo vyro namų pabėgusi moteris. Režisierius gražiai suformulavo pagrindinę filmo mintį: „Pasirinkdami tuščius namus, kuriuose galėtume apsigyventi, jaučiamės vis laisvesni. (...) Sunku pasakyti, ar pasaulis, kuriame gyvename, yra tikrovė, ar sapnas.“

iliustracija
„25-a valanda“

Vargu ar apie tai susimąsto ispano Emilio Martinezo Lazaro 2002 m. filmo „Kita lovos pusė“ (LTV2, 14 d. 22.10) herojai – šiuolaikiniai ispanai. Paula palieka Pedrą, šis išlieja skausmą geriausiems draugams Chavjerui ir Soniai. Pedras nežino, kad Paulos meilužis yra jo geriausias draugas Chavjeras... Tokių su lytimi ir seksu susijusių nesusipratimų filme laukia ne vienas. Ispanams gerai – jiems užtenka eksploatuoti savo aistringų meilužių mitą. Bepigu amerikiečiams, kurie tų mitų turi ne vieną dešimtį. Vieną jų – apie karą Korėjoje – pamatysime Lewiso Milestone’o 1959 m. sukurtame filme „Pork Čop Hilas“ (man atrodo, kad Korėjoje yra kalnai ir kalvos, kurių niekas nevadina „hilais“, bet vertėjai žino geriau; LTV2, 11 d. 19.45). Pagrindinius vaidmenis šiame karčiame filme apie beprasmiškas aukas sukūrė Gregory Peckas ir Martinas Landau. Kokį mitą turėtų eksploatuoti lietuviai? Tik nesakykite, kad kankinių! Kartais pasižiūriu kabelinės televizijos „Init“ tiesiogiai transliuojamus Seimo posėdžius. Labai pamokomas šou, patariu surasti laiko ir pamatyti savo akimis. Visi mitai kaip ant delno.

Kinas visada traukė didelius rašytojus ir „minčių valdovus“. Toks buvo ir Jeanas-Paulis Sartre’as. Vieno jo kūrinio pagrindu 1953 m. sukurtas Yves’o Allegret filmas „Išdidūs žmonės“ (LTV2, 13 d. 18.10) nukels į Meksiką. Prancūzų turistės vyras čia miršta nuo meningito. Epidemija plečiasi. Bejėgė moteris susipažįsta su degradavusiu prancūzu. Jis yra gydytojas ir alkoholikas. Bet jis vienintelis norės padėti filmo herojei. Atvirai prisipažinsiu, jaunystėje matytą filmą prisimenu kaip pro miglą. Tačiau tada (o gal ir dabar) siužetas nebuvo toks svarbus, nes ekrane karaliavo dvi didžiosios prancūzų kino žvaigždės – Michźle Morgan ir Gérard’as Philipe’as.

Jūsų – Jonas Ūbis