Krzysztofas Kieślowskis apie „Dekalogą“

„Dekalogas“ buvo sukurtas iš individualių filmų. Tie patys personažai pasirodo kai kuriuose iš jų, tik reikia susikaupti norint juos atpažinti ir suprasti filmų sąsajas. Jei žiūrėtum vieną filmą per savaitę, to nepastebėtum. Todėl jei tik galiu kaip nors paveikti filmų rodymą televizijoje, visada prašau parodyti nors du per savaitę, kad žiūrovas galėtų pajusti, kas sieja personažus. Nors ir suklydau neatsižvelgdamas į konvencijas ir nepaisydamas žiūrovų lūkesčių, šiandien turbūt daryčiau tą pačią klaidą, nes manau, kad filmų atskyrimas turi prasmę.

Kalbant apie konvencijas verta paminėti dar vieną dalyką. Žiūrėdami filmą kino teatre, visada esame labiau susikoncentravę, nes sumokėjome už bilietą, pasiėmėme skėtį, jei lauke lijo, išėjome iš namų tam tikru metu ir pasistengėme spėti į autobusą. Kine pageidaujame patirti kažką už išleistus pinigus ir visas savo pastangas. Todėl esame pasirengę sekti labiau komplikuotus personažų santykius, sudėtingesnius siužetus ir t.t. Televizijoje viskas kitaip. Žiūrėdamas televizorių, tuo pačiu metu kreipi dėmesį į aibę pašalinių dalykų: pridegusią keptuvę, užvirusį arbatinuką, skambantį telefoną, neskubantį pamokų ruošti sūnų, neinančią miegoti dukterį, galvoji apie savo paties nepadarytus darbus ir apie tai, kada turi keltis ryte. Taigi – ir čia dar viena mano klaida kuriant „Dekalogą“ – istorijos televizijoje turėtų būti pasakojamos lėčiau, tą patį dalyką pakartojant kelis kartus, kad arbatos užsiplikyti išėjęs žiūrovas grįžęs galėtų suprasti, kas vyksta. Tačiau jei šiandien daryčiau „Dekalogo“ filmus, turbūt neatsižvelgčiau ir į šią konvenciją, nors jos nepaisyti yra klaida.

Geriausia mano idėja kuriant „Dekalogą“ buvo kiekvienam filmui parinkti po skirtingą operatorių. Maniau, kad visos dešimt istorijų turėtų būti pasakojamos skirtingai. Tai buvo fantastiška. Suteikiau kūrybinę laisvę operatoriams, su kuriais buvau dirbęs anksčiau, o tiems, su kuriais susidūriau pirmą kartą, pametėdavau idėjų arba filmų, galinčių jiems padėti suprasti mano ketinimus, ir leidau jiems pademonstruoti savo sugebėjimus, novatoriškumą, sumanumą. Tai buvo smagi patirtis. Tik vienas operatorius filmavo du filmus. Visų kitų operatoriai skirtingi. Vyriausiajam buvo per šešiasdešimt, o jauniausiajam, ką tik baigusiam kino mokyklą, – apie dvidešimt aštuonerius metus. Jie atstovavo skirtingoms kartoms, turėjo visiškai skirtingas patirtis ir požiūrį į savo profesiją. Visi šie filmai atrodo labai panašūs, nors kartu skirtingi. Vienuose kamera laikyta rankoje, kituose naudotas štatyvas. Vienuose kamera juda, kituose yra statiška. Vienuose naudojamas vienoks apšvietimas, kituose – kitoks. Nepaisant viso to, filmai panašūs. Manau, tai galėtų būti įrodymas, kad egzistuoja kažkokia bendra scenarijaus dvasia, ir kad ir kokias priemones operatorius naudoja, jei jam užtenka sumanumo ir talento, jis tai supras. Ir, nepriklausomai nuo operatoriaus ir apšvietėjo kūrybinių darbo skirtumų, ši dvasia pereis į filmą ir perteiks jo esmę.

Niekada operatoriui nesuteikiau tiek laisvės, kaip filmuojant „Dekalogą“. Kiekvienas galėjo pasireikšti kaip tinkamas. Taip elgdamasis, apeliavau į kiekvieno kompetenciją ir energiją, kylančią iš laisvės. Nes griežtai apribotas žmogus netenka energijos. Ji atsiranda suteikus laisvę, nes tai atveria daugybę galimybių ir skatina pasirinkti geriausią. Kiekvienas operatorius galėjo pats nuspręsti, kaip ir kur statyti kamerą, kaip ją naudoti. Žinoma, galėjau nesutikti, bet sutikau beveik su visomis jų idėjomis. Ir nepaisant to, filmai yra panašūs. Tai įdomu.

Filmus siejo aktoriai ir įvairūs dalykai, susiję su filmavimų organizavimu. Viskas buvo kruopščiai suplanuota. Jei kokią dieną reikėjo filmuoti namo koridorių, pasirodantį trijuose filmuose, tai ateidavo trys operatoriai ir mes sėkmingai atlikdavom šį darbą. Buvo paprasčiau surinkti tris operatorius ir pakeisti apšvietimą, negu tris kartus nuomoti tą pačią patalpą, viską nugriauti ir statyti iš naujo. Taip mes dirbome. Operatoriai iš anksto būdavo informuojami, kada turi ateiti nufilmuoti dalį vieno ar kito filmo tam tikrame interjere. Dažnai darydavom pertraukas tarp filmavimų. Pavyzdžiui, nufilmavę pusę penktojo „Dekalogo“ filmo, padarėm dviejų ar trijų mėnesių pertrauką, nes operatorius buvo užsiėmęs su kitu filmu. Tuo metu nufilmavom kitas dvi dalis ir grįžome prie penktosios. Žinoma, Vakaruose taip dirbti būtų daug sunkiau, nes ten pinigai priklauso kažkam, kitaip negu Lenkijoje, kur jie priklauso valstybei, o tai reiškia – niekam. Bet nors tai ir sunkiau, aš stengiuosi išsaugoti savo darbo strategiją. „Dekalogas“ – puikus to pavyzdys. Jį kurdamas, galėjau visą laiką manevruoti. Jei kas nors montažo kambary atrodydavo ne taip, aš nufilmuodavau kitokią sceną. Arba ankstesnę perfilmuodavau. Pakeisdavau. Ir žinojau, kodėl tai darau. Visą gyvenimą darau tokius bandymus, kol jų pakanka ir galiu pradėti montuoti. Man būtų sunku užrašyti filmą ant popieriaus. Niekada mano filmai nebūna kaip scenarijuose.

„Dekalogo“ filmavimai truko metus su mėnesio pertrauka, taigi iš viso vienuolika mėnesių. Per tą laiką net spėjau nuvykti į Berlyną, kur vedžiau seminarus. Išvažiuodavau dažniausiai pavakare ir grįžęs ryte tęsdavau filmavimus. Dažnai peršąlu arba pasigaunu kokią ligą, bet tai neatsitinka filmuojant. Iš kažkur atsiranda energija, akumuliuojanti ir palaikanti reikiamu metu. Taip jau yra, kad jei tau kažko labai reikia, tai gauni. Tas pats su energija ir sveikata darbo metu. Nepamenu, kad būčiau sirgęs dirbdamas. Mane palaiko mano paties energija ir smalsumas – kaip filmuojant „Dekalogą“, – kas nutiks šiandien, kai ateis naujas operatorius, kiti aktoriai. Kas nutiks ir kaip viskas pasisuks? Filmavimų pabaigoje buvau visiškai išsekęs, bet puikiai prisiminiau kiekvieną dublį iki pat montažo pabaigos. Dėl to neturiu rūpesčių.

Visuose „Dekalogo“ filmuose pasirodo klaidžiojantis vaikinas. Nežinau, kas jis toks; tiesiog vaikinas, kuris ateina ir stebi mus, mūsų gyvenimus. Jis nėra itin patenkintas mumis. Jis nepasirodo septintajame filme, nes aš jo tinkamai nenufilmavau, taip pat dešimtajame filme, nes ten juokaujama apie inksto pardavimą, ir aš pamaniau, kad tokioje situacijoje jo rodyti neverta. Bet, matyt, klydau, jis ir čia galėjo pasirodyti. Šio vaikino nebuvo „Dekalogo“ scenarijuje. Mes turėjome puikų literatūrinės dalies vedėją Witeką Zalewskį, kuriuo visada pasitikėjau. Perskaitęs užbaigtą scenarijų, jis man vis kartojo: „Čia kažko trūksta, Krzysztofai. Kažko trūksta.“ – „Ko gi, Witekai?“ – „Negaliu pasakyti, bet kažko tikrai trūksta.“ Pagaliau jis man papasakojo anekdotą apie lenkų rašytoją Wilhelmą Machą. Tas Machas kartą buvo kažkokiame filme. Jam pasibaigus, jis pasakė filmo režisieriui: „Man labai patiko filmas. Ir ypač scena kapinėse. Labai patiko laidotuvėse dalyvavęs vaikinas juodu kostiumu.“ Režisierius atsakė: „Atsiprašau, bet ten nebuvo jokio vaikino juodu kostiumu.“ Machas nustebo: „Kaip tai? Jis stovėjo kairėje kadro pusėje ir pasišalino.“ – „Ten nebuvo tokio vaikino“, – atsakė režisierius. „Buvo. Aš jį mačiau. Ir tai man labiausiai patiko visame filme.“ Po dešimties dienų Machas mirė. Kai Witekas Zalewskis papasakojo man šį anekdotą, aš supratau, ko jam trūko. Trūko vaikino juodu kostiumu, kurį ne visi mato ir kurio pasirodymo savo filme nepastebėjo jaunas režisierius. Tačiau kai kas jį matė. Jis neturėjo jokios įtakos tam, kas vyko, bet buvo kaip savotiškas ženklas ar perspėjimas tiems, į ką jis žiūrėjo, jei šie jį matė. Ir aš sukūriau papildomą personažą „Dekalogo“ filmuose. Kai kurie jį vadino „angelu“, o taksi vairuotojai, veždavę jį į filmavimo aikštelę, – „velniu“. Scenarijuje jis vadinamas tiesiog „jaunuoliu“.

Filmuojant „Trumpą filmą apie žudymą“

Ilgą laiką mes kartu su Piesiewicziumi jaudinomės dėl „Dekalogo“ mastelio, bet ne dėl to, kad filmai reikalavo daug darbo. Bijojome ko kito. Ar mes turime teisę savaip traktuoti tokio masto siužetus, turinčius universalią reikšmę ir šventus net tiems, kurie nusižengė Dievo įsakymams? Šią baimę nesunku suprasti tokioje katalikiškoje šalyje kaip Lenkija, kur Bažnyčia yra visuomenės nuomonę formuojanti jėga. Mūsų baimė sumažėjo supratus, kad dauguma rašytojų, dailininkų, dramaturgų ir kino kūrėjų netiesiogiai nagrinėja pagrindines Dievo įsakymų temas. Jie tai darė praeity ir, be abejo, darys ateity. Ar Shakespeare’o Ričardas III negeidė to, kas jam nepriklauso? Broliai Karamazovai turėjo kelias geras priežastis gerbti savo tėvą, o Raskolnikovas neturėjo jokių priežasčių žudyti senę. Brueghelis tapė plėšikus ir vagis, o Woody Allenas savo filmuose, regis, negali susivaldyti neįšokęs į lovą vis su kita moterimi, kai tuo tarpu kas nors kitas atsiduria lovoje su jo personažo žmona. Tą patį galima pasakyti apie antrarūšius detektyvus ir trečiarūšes melodramas, ir apie Beethoveną, toje pačioje simfonijoje garbinusį ir kvestionavusį Dievą. Tai būdinga visiems, kurie stengiasi išreikšti gyvenimą ir perteikti, ką apie jį galvoja, ir mes tiesiog užėmėme savo vietą bendroje eilėje.

Lenkijoje „Dekalogo“ reitingai buvo geri. Nuo 52 procentų televizijos žiūrovų, mačiusių pirmąjį filmą, iki 64 procentų, žiūrėjusių dešimtąjį. Filmus iš viso pamatė 15 milijonų žiūrovų, o tai nemažai. Kritika buvo nebloga. Ji nepašykštėjo man kelių smūgių, bet retai žemiau juostos.

***

Iš penktojo „Dekalogo“ filmo buvo sukurtas „Trumpas filmas apie žudymą“. Jame pasakojama istorija apie jaunuolį, kuris nužudo taksistą ir kurį vėliau nužudo įstatymas. Iš esmės daugiau nėra ką pridurti apie filmo siužetą, nes mes nežinome, kodėl jaunuolis nužudo taksistą. Žinome tik teisines priežastis, kodėl visuomenė nužudo jaunuolį. Tačiau nežinome tikrų žmogiškų priežasčių ir niekada jų nesužinosim.

Aš norėjau sukurti šį filmą pirmiausia todėl, kad esu šios visuomenės narys, Lenkijos pilietis, ir jei kas nors šioje šalyje užneria kilpą ant kieno nors kaklo ir išmuša pagrindą jam iš po kojų, tai daro ir mano vardu. Ir aš nenoriu, kad tai būtų daroma. Manau, kad šis filmas yra ne tiek apie mirties bausmę, kiek apskritai apie žudymą. Joks žudymas negali būti pateisintas. Tai antra filmo atsiradimo priežastis. O trečia yra tai, kad norėjau pavaizduoti Lenkijos pasaulį, kuris yra baisus ir niūrus, kur žmonės nejaučia vienas kitam gailesčio ir nekenčia vienas kito, kur ne tik vienas kitam nepadeda, bet stoja kaimynui skersai kelio. Vienišų žmonių pasaulį.

Žmonės apskritai yra vieniši, kad ir kur gyventų. Dažnai tai pastebiu dirbdamas užsienyje. Bendrauju su jaunais žmonėmis Vokietijoje, Šveicarijoje, Suomijoje ir kitose šalyse. Pastebiu, kad žmones labiausiai jaudina vienatvė, su kuria jie negali susitaikyti. Jie išties neturi su kuo pasikalbėti apie svarbius dalykus. Iš kasdienio mūsų gyvenimo išnyko kažkas svarbaus, – pokalbis, laiško rašymas, gyvas ryšys su kitu žmogumi. Viskas tapo paviršutiniška. Užuot rašę laišką, mes skambiname. Užuot išgyvenę kelionės nuotykį, kas anksčiau atrodė romantiška, dabar tik atvykstame į oro uostą, nusiperkam bilietą, skrendam ir nusileidžiam kitame panašiame oro uoste.

Man vis labiau susidaro paradoksalus įspūdis, kad nors žmonės jaučiasi vieniši, daugelis jų stengiasi praturtėti tam, kad turėtų prabangą būti vieni, atsiskirti nuo kitų. Stengiasi gyventi name atokiai nuo kitų žmonių, lankytis kuo didesniame restorane, kur niekas nesėdi šalia. Kita vertus, žmonės labai bijo vienatvės. Kai klausiu: „Ko bijote labiausiai?“, dažnai išgirstu atsakymą: „Bijau likti vienas.“ Žinoma, yra žmonių, sakančių, kad jie bijo mirties, bet dažniausiai dabar žmonės sako: „Bijau vienatvės. Bijau likti vienas.“ O kartu visi jaučia poreikį būti nepriklausomi. Visi pagrindiniai „Trumpo filmo apie žudymą“ personažai gyvena vieni ir išties nėra pajėgūs daug nuveikti. Jie negali atsakyti už nieką, išskyrus savo likimą.

Filme yra dvi nužudymo scenos. Jaunuolis žudo taksistą beveik septynias minutes ir vėliau penkias minutes jaunuoliui vykdoma mirties bausmė. Vienas siaubo filmų ekspertas iš Amerikos man pasakė, kad pasiekiau ilgiausios žudymo scenos kino istorijoje rekordą. Trylika ar šešiolika sekundžių aplenkiau ankstesnį, priklausiusį 1934 metų amerikiečių filmui.

Mirties bausmės scena buvo sudėtinga, nes ją reikėjo nufilmuoti vienu planu. Viskas vyko taip. Parašiau sceną, sukūriau kalėjimo interjerą studijoje ir nusamdžiau aktorius. Jie išmoko, ką turi veikti ir sakyti. Operatorius suderino apšvietimą. Viskas buvo paruošta ir aš paprašiau sceną surepetuoti. Berepetuojant pastebėjau, kad visiems linksta keliai, ir man taip pat. Tai buvo tiesiog nepakeliama. Mes patys viską sukonstravome ir pasijutome bejėgiai tai matydami. Visi. Buvo vienuolikta ryto. Turėjau stabdyti filmavimą. Pratęsėme kitą dieną. Egzekucijos vaizdas yra tiesiog nepakeliamas, net jei tai tik imitacija.

Filmas yra kaltinamasis aktas žiaurumui. Suplanuota mirtis yra bene aukščiausia įsivaizduojama žiaurumo forma. Tokia yra mirties bausmė. Šia prasme filmas yra prieš mirties bausmę kaip žiaurumo formą. Filmas atsitiktinai pasirodė būtent tuo metu, kai vyko diskusijos apie mirties bausmę. To nebuvo galima numatyti, kai rašėme scenarijų. Tuomet net nebuvo galima apie tai viešai kalbėti. Prasidėjus diskusijoms, filmas atliko savo vaidmenį. Naujoji valdžia 1989-aisiais paskelbė mirties bausmės moratoriumą penkeriems metams.

B. d.