Mano darbas – tai kūryba

Irena Milkevičiūtė M. Raškovskio nuotr.

Dainavote daugelyje garsiausių pasaulio scenų – Milano La Scaloje, Niujorko Metropoliteno operoje, Sankt Peterburgo Marijos teatre ir t.t. Galbūt yra spektaklis, palikęs ypač stiprių prisiminimų? Toks, kurį galėtumėte išskirti kaip patį ryškiausią?

Iš esmės visi spektakliai, į kuriuos įdedi visą „dūšią“, visą save, yra brangūs. Aišku, vienas atneša daugiau sėkmės, kitas mažiau... Manyčiau, vienas iš tokių tikrai įsimintinų būtų pirmasis mano spektaklis – G. Verdi „Traviata“, nes visada, kai išgirstu tą muziką, ji mane labai jaudina. Žinoma, tai ir V. Bellini „Norma“ – tas turinys, muzika, ir tas vaidmuo man labai tiko. G. Puccini „Madam Baterflai“ atnešė šlovę; kaip kalbėta, tai buvo, bent tuo metu, turbūt pats geriausias iš mano spektaklių.

O koks vis dėl to yra mylimiausias Jūsų sudainuotas personažas?

Turbūt ir Norma, ir Baterflai... Tiesa, dar Turandot – pastaruoju metu man tiesiog labai gaila, kad jau nebėra to spektaklio, nes ir pati muzika, ir personažas tikrai labai patiko. Net nežinau, kurį galima taip išskirti. Bet gal, sakyčiau, vis dėlto Norma.

Anksčiau grojote kanklėmis. Kas lėmė galutinį Jūsų sprendimą ateiti į dainavimą? Daugelyje interviu sakėte, kad nuo pat vaikystės labai mėgote dainuoti, tad kodėl nestojote iš karto į dainavimą?

Nuo vaikystės žinojau, kad noriu dainuoti, ir dainavau. Bet tais laikais penkiolikos metų į dainavimą niekas nepriėmė. Vienintelė specialybė (kadangi buvau be jokio pradinio muzikinio pasirengimo), į kurią galėjau stoti, buvo kanklės. Ir ten stodama įsivaizdavau, kad ir grosiu, ir dainuosiu.

Vis dėlto mokiausi groti kanklėmis, ir kai studijuodama įsidarbinau Kaišiadorių muzikos mokykloje, tada nusprendžiau, kad pagal tą specialybę, kurią tiek daug metų vargau, jau turiu darbą, ir dabar jau galiu imtis dainavimo. Žinojau, kad jeigu man nepavyks tapti dainininke, tikrai turėsiu darbą. Nes man padėti tuo metu nebuvo kam, turėjau pati užsidirbti.

Labai džiaugiuosi, kad tie mano metai nenuėjo veltui: ir darbą susiradau, ir vėliau man ši specialybė pravertė – kadangi šalia kanklių lygiagrečiai, kaip antra specialybė, buvo dėstomas ir dirigavimas. Tad turiu kaip ir tris specialybes.

Jau daug laiko dėstote Muzikos akademijoje, prieš tai, kaip pati sakėte, mokėte Kaišiadorių muzikos mokykloje... Jūsų gyvenime pedagoginio darbo iš tiesų labai daug. Ką jis Jums reiškia?

Kalbant apie vokalą, kai jau po ganėtinai daug metų darbo praktikos pradėjau dėstyti Akademijoje... Tikrai labai džiugu, jeigu gali perduoti kitam savo žinias ir matai, kad studentas tai priima – tas suteikia daug laimės, kad tu ne vien pats dainuoji, bet kad užaugini po savęs jaunąją kartą – o mano studentų ir Lietuvoje, ir užsienyje nemažai yra gerai dainuojančių. Ir tas suteikia daug džiaugsmo. Gera žinoti, kad esi reikalingas.

Turbūt kasmet atsiranda labai daug studentų, norinčių mokytis būtent pas Jus...

Tenka juos nukreipti kur nors kitur, gana dažnai taip būna. Tikrai paimčiau ir daugiau studentų, su malonumu, bet nėra kur, tiesiog ne visada viskas vyksta taip, kaip norėtųsi. Aišku, tikrai labai džiaugiuosi, kad atsiranda tiek norinčiųjų – tai suteikia ir daugiau pasitikėjimo savimi, leidžia pajusti, kad vis dar esu reikalinga. Nežinau, gal čia dėl to, kad pati dainuoju, o gal ir studentai vieni su kitais pasikalba... Bet visada malonu, kai esi vertinamas.

Ką savo paskaitų metu studentams pabrėžiate labiausiai?

Darbas, darbas, darbas... Tiesiog reikia tam save šimtu procentų paskirti, nepaisant talento. Šiai specialybei reikia labai rimtai „atsidėti“, tai tikrai labai sunkus darbas. To net negalima pavadinti darbu, tai daugiau kūryba. Kai darbas yra kūryba – jeigu studentas talentingas, jeigu jis į tai rimtai žiūri, – tai ir visai kitas rezultatas išeina. Aišku, mūsų darbo kokybė priklauso ir nuo aplinkos diktuojamų sąlygų – labai svarbu, kad studentas būtų ir pavalgęs, ir sveikas, ir visa kita. Na ir, žinoma, jis turi būti tikrai stipri asmenybė.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Rasa Vilimaitė