Don Kichotas ant stogo

Centre – Nerijus Tauskus ir Rūta Juodzevičiūtė E. Rastenytės nuotr.

ACH teatre rusų choreografo Olego Gluškovo sukurto šokio spektaklio „Donkey Hot“ idėjas ir personažus priglaudžia scenografo Marijaus Jacovskio pasiūlytas konstruktyvus sprendimas – trys didžiuliai kubai, lyg plytiniai kaminai, nusagstyti ritmiškomis gaisrininkų ar kaminkrėčių kopėtėlių eilėmis, – per pusantros valandos artistų pastangomis transformuojamas į keletą nedaug tiesioginių asociacijų teturinčių veiksmo vietų.

„Donkey Hot“ – naujas etapas ACH teatro istorijoje. Gyvuojantis nuo 2001-ųjų, šis teatras savo repertuarą formavo daugiausia iš Anželikos Cholinos kūrinių. Šiais metais po ACH teatro stogu pristatytas naujas Editos Stundytės šokio spektaklis „Apie tyrąją Erendirą“, o Olegas Gluškovas – pirmasis kviestinis choreografas užsienietis, pastatęs didelės apimties šokio kūrinį. Spektaklio atlikėjus choreografas pasirinko per artistų peržiūras, todėl greta jau pažįstamų šokėjų spektaklyje pirmą kartą dalyvauja baleto artistai Inga Augutytė, Tomas Ceizaris, prieš porą metų M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių baigusi Urtė Bareišytė ir kiti jauni šokėjai.

„Donkey Hot“ pavadinimo fonetika ir beveik visą spektaklio laiką skambanti Ludwigo Minkaus muzika naująjį spektaklį susieja su gilias tradicijas literatūros bei šokio istorijoje turinčiais ženklais, lygiai kaip ir numanomas spektaklio siužetas, kuriame herojus leidžiasi į teisingumo ir gėrio kelionę po savo fantazijų pasaulį. Kelionę, kuri tėra dar viena donkichotiška fatamorgana. Stogas – tinkama starto aikštelė tokiam įsivaizduojamam nuotykiui, visą laiką lydimam dviprasmybių ir šaradų, kurias prieš žiūrovo akis dėlioja choreografas.

Pirmieji „Donkey Hot“ garsai – lyg perjunginėjamų palydovinės televizijos kanalų triukšmas, kuriame išsiskiria šiurkštūs vesterniški dialogai ir ne asilo, o arklio kanopų kaukšėjimas. Pagrindinis spektaklio veikėjas po kelių privalomų plastinių kombinacijų, tikriausiai nusakančių jo vidinį nerimą ir troškimus, tarytum užsodinamas ant to nematomo mulo – asilo ir arklio hibrido – ir netrukus išgyvena ne vieną karštą susidūrimą su savo vaizduotės tvariniais.

Jau prieš kelis dešimtmečius klasikinio baleto partitūros provokavo choreografus novatoriškiems plastiniams sprendimams: Matso Eko „Žizel“ (1982), „Gulbių ežeras“ (1987) ir „Miegančioji gražuolė“ (1996), Matthew Bourne’o „Gulbių ežeras“ (1995) ir „Spragtukas“ (2002), Boriso Eifmano „Don Kichotas“ (1994). Gluškovas gerokai laisviau žvelgia į muziką ir ja manipuliuodamas kuria paralelinį pasakojimą, tačiau kai kurie pirmtakų sprendimai jo sumanymuose neišvengiamai kartojasi. Spektakliui tai nesuteikia papildomų pliusų, bet ir nenuskurdina: tai pakankamai išradingas įvairių teatrinių ir choreografinių priemonių koliažas, būdingas daugeliui mūsų laikų šokio kūrėjų.

Akivaizdu, kad šokio kūryba O. Gluškovui pavyksta lengvai ir sklandžiai – žavi jo klausa, mokėjimas erdvėje pamatyti kad ir nedidelį garsą, vaizdingai jį išreikšti minimaliomis, tačiau taikliomis priemonėmis, sukurti ir ryškų duetą, ir reljefišką masinę sceną. Kaip ir daugelis ACH teatro spektaklių, šis ypač plastiškas ir dinamiškas, šokio, kaip gniuždančių fizikos dėsnių nugalėjimo, čia galima pamatyti nemažai. Juo labiau kad ir artistai pasižymi reikiama technine parengtimi ir gana gerai realizuoja choreografo sumanymus, sugeba išgauti choreografinius efektus, kuriuos šokio spektakliuose visada malonu matyti.

Daugiau neaiškumų kelia spektaklio istorija – kaip ir daugelyje šiuolaikinio šokio kūrinių, slepiama po gudriomis šypsenomis, daugiamintiškais nutylėjimais, filosofiniais pažadais, bet neišvengianti iliustratyvumo. Pirmiausia tai pora intermedijų, susijusių su pagrindinio herojaus, kaip gelbėtojo, misija: prievartautojo ir jo aukos bei despoto tėvo ir jo vaikų epizodai. Nors ir sukurti su humoru, jie atrodo banaliai, kartais net neskoningai, spektakliui nesuteikia jokios svarbios reikšminės ar plastinės faktūros. Panašios atrodo ir scenos su čigonėmis bei driadėmis – šios choreografo valia paverstos žavingomis ilgakojėmis gundytojomis, gracingai siūbuojančiomis klubais.

Svarbiausi vaidmenys Vilniaus premjeroje, vykusioje kovo 31 d. (pirmasis „Donkey Hot“ spektaklis parodytas Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose kovo 27-ąją) patikėti patyrusiam šokėjui Nerijui Tauskui ir jaunai artistei Rūtai Juodzevičiūtei. Pagrindinis herojus kiek anemiškas, neapsisprendęs ir pasyvus. Tokį, matyt, jį ir sumanė choreografas – nemokantį nei apkabinti, nei apginti merginos, taigi šioji priversta imti vadžias į savo rankas ir pati rūpintis visais reikalais. Suprantama, vyriškų ir moteriškų vaidmenų – tiek gyvenime, tiek scenoje – rotacija čia pabrėžiama mėgaujantis pasikeitusiais akcentais. Todėl ir pagrindinių L. Minkaus baleto „Don Kichotas“ herojų muzikinės temos sąmoningai sukeičiamos: Dulsinėja šoka pagal temperamentingą Bazilio muziką, o Don Kichotui lieka trapios arfų garsais kuriamos Kitrės variacijos melodijos. R. Juodzevičiūtė, šį sezoną jau sukūrusi didelį ir kitokį Erendiros vaidmenį, pasirodė kaip muzikali, plastiška ir ypač artistiška šokėja, grakšti, moteriškai vylinga ir stipri, savarankiška – įsiminė ir sklandžiais šokio epizodais, ir daugiaprasmiais įvaizdžiais: poetiška vestuvių suknelės siuvinėjimo vizija ir negailestingais smūgiais gėlių puokšte savo naujam sutuoktiniui. Įtaigus, judrus Andriaus Žužžalkino Sanča Pansa pasižymi puikiais artistiniais sugebėjimais, jo scenos – bene pačios gyviausios visame spektaklyje.

Kostiumų dizaineris Kęstas Rimdžius, jau dirbęs su ACH teatru „Fantazijoje penkioms stichijoms“, sukūrė spalvingą drabužių ansamblį – patogų, atskleidžiantį moteriškų personažų grožį ir choreografinių sumanymų plastiškumą, pasižymintį individualiomis galvos apdangalų ir aksesuarų detalėmis. Tikriausiai jo fantazijos bei adatos kūrinys – ir kiek čigoniška, efektinga bijūnų spalvos suknelė choreografei Andželikai Cholinai, po spektaklio kartu su kitais kūrėjais žengusiai atsiimti pelnytų žiūrovų aplodismentų.