Mėlynas ir žalias

Nomeda Marčėnaitė. „Dangum pasikloję“. 2007 m.

Penktą kartą, tradiciškai pavasarį, prieš žiūrovų akis atsiveria spalvingas pasaulis: jis skamba Nomedos Marčėnaitės vazose, keramikiniuose paveiksluose, kiek prityla stebimas Mariaus Jonučio išpjaustytame medyje, nutapytose drobėse. Parodos „Paroda nr. 5“ atidarymo metu Nomeda sakė, kad ,,prieš trisdešimt metų gimęs jausmas būti dailininke – ypatingas“, tačiau panašu, kad kūrėjai pranašesni nesijaučia. Menininkai sakosi tiesiog rodantys tai, ką yra nuveikę per metus. Keturiasdešimt penktojoje kartu rengiamoje parodoje Nomeda ir Marius, pristatydami kūrybinę patirtį, lieka ištikimi savo apsisprendimui liudyti ir apdainuoti gyvenimo gėrį ir grožį. Sakosi dirbdami galvoję apie grožį, apie pasaulį žmoguje ir žmogų pasaulyje. O grožis jų darbuose atsiranda ne idealizuojant, bet išreiškiant, sukuriant harmoningą žmogaus ir pasaulio santykį.

Nomedos Marčėnaitės kuriamame pasaulyje žmogus glaudžiasi prie mylimo žmogaus, maudosi lelijų ežere. Darbuose dominuoja besiilsinčios nuogos moters figūra. Moteris dažniausiai užmerkusi akis (plačiai užmerkusi akis, – pataisytų Nomeda). Jos pasaulis saugus. Tai erdvė, kur galima ramiai miegoti. Moteris čia saugoma delnuose („Būk su manimi“), mieganti varnalėšos lape („Sapnas apie vaikystę“), užsiklojusi dangaus patalais („Dangum pasikloję“), žydinti tulpėje („Kvepianti“). Moteris Nomedos pasaulyje – harmoninga gamtos dalis: sapnuojanti, o gal auginanti, kurianti, besitęsianti pievoje, medžiuose, debesyse („Gražios mano mintys“). Prie moters prisiglaudęs raudonas žvėris nekelia grėsmės, bet, rodos, saugo jos miegą („Susiglaudę“). Raudoni žvėriukai tampriai uodegomis apipina miegančią porą („Dubuo su žvėriukais“), keliauja dangaus patalais. Žvėrys primena Nomedos pasakojimą apie du vilkus – du priešingus pradus, gyvenančius kiekviename žmoguje, iš kurių išauga tas, kurį kiekvienas pasirenka maitinti.

Sfinksiškai ramios, masyvios, nejudrios Mariaus Jonučio figūros sukuria pastovumo įspūdį. Besikartojančiais motyvais pildoma erdvė (banguojanti jūra, krintantys lietaus lašai, obuoliai) kuria (at)pažįstamumo įspūdį. Autoportretuose figūros išlaiko savo ,,žmogiškąjį veidą“ ir virsdamos augalais, gyvūnais keliauja iš vieno portreto į kitą. Iš neįrėmintų paveikslų ribų besitiesiančios rankos, šakos, sparnai teigia pastovų, nesibaigiantį procesą. Laiko momentiškumas neegzistuoja; laikas niekada nesibaigia. Tuo tarpu kasdienybę reflektuojantys veiksmai aiškiai įvardijami. Kuriamas jausmas yra žemiškas ir nepaprastas, siūlantis atsigręžti į gelmę ir grožį, žmogiškosios būties prasmę.

Marius Jonutis. „Namai“. 2007 m.

Žmogus Jonučio darbuose kovoja („Portretas su pabaisa“, „Kova“), keliauja („Kelionė“), laisto gėles („Gėlės“), groja išdūduodamas paukščius („Muzikantas“). Skindamas obuolius, jis laiko visą savo pasaulį („Skinu savo obuolius“). Žmonės jo kūriniuose sodina augalus („Trikampis“), stebi lietų („Lietus“) ir krintančius obuolius („Prie obels“). Jonučio žmogus mąslus, kuriantis, nė akimirkai nepaliekantis gamtos, ją saugantis, tveriantis.

Stilizuojant figūras perteikiamas kasdienybės grožis, žmogiškomis priemonėmis giedamas gyvenimas, pripažįstant žmogaus ir gamtos vienovę, atsisakant žmogaus, kaip viršesnio gamtos prado, aukštinimo. Vyras ir moteris šeimyninio kūrybinio dueto darbuose, tarsi Ieva ir Adomas, sukūrę rojų žemėje. „(...) / ir dienos / tokios pat saulėtos / rojuje Ieva kaip tu / o aš kaip Adomas / bet mūsų trobos nėra rojuj / ir tavo gėlynų / ir mūsų darbų / ir mūsų išsipildžiusios /svajonės“, – rašo Marius Jonutis.

Kūrėjų pasaulis spalvotas, o ypač – mėlynas ir žalias. Žalias kaip iš Nomedos Marčėnaitės pasakojimo atėjęs drėgnas, sultingas, kvepiantis varnalėšos lapo žalumas. Mėlynas kaip pirmas žodis Mariaus Jonučio iliustruotos knygos pavadinime.

Knyga ,,Mėlyna žalia“ parodoje pristatyta neatsitiktinai. Šį kartą Marius Jonutis iliustruoja knygą, kurią pats ir parašė. O buvo taip... Marius parašė, o Nomeda eiles parodė knygos leidėjai. Ir štai turime išleistą ,,žodžių rinkinį be pavadinimų ir skyrybos ženklų“. Nenaudojant skyrybos ženklų ir pavadinimų atsisakoma nuorodų, apibendrinimų, tarsi atsisakoma pačios prasmės. O gal priešingai – prasmė sudedama į kiekvieną žodį. Kiekvienam žodžiui suteikiamas svoris, iš naujo jį išgirstant ir suteikiant jam tąją reikšmę, kurios nedrįstama suteikti dėl jos aiškumo ir išbaigtumo. Iš žodžių, kaip iš figūrų, sudėliojamos situacijos. Eilių gaidos graudžios suvokiant žmogiškosios būties ribotumą ir gražios kaip pats gyvenimas, kaip sprogstantys pumpurai. Ne todėl, kad jie sprogsta. Bet todėl, kad jie pumpurai.

,,Kai tau sakau myliu /(...) suprantu žodžių nepakankamumą / spalvų paletėj ribotumą / ir savo pastangų menkumą / einant į tave kaip į laimę / kaip į prasmę / kaip į pilnatvę“ (Marius Jonutis. „Mėlyna žalia“).