Liečiant tuštumą

„Kontrolė“

„Kino pavasaris“ artėja į pabaigą. Tačiau dar galima spėti pasižiūrėti ne vieną įdomų ir naujus kino horizontus atveriantį filmą. Prie tokių priskirtinas ir Antono Corbijno filmas „Kontrolė“ („Control“, D. Britanija, Australija, 2007), pasakojantis apie „Joy Division“ vokalistą Ianą Curtisą.

1955 m. Olandijoje gimęs Corbijnas – fotografas, vaizdo klipų, trumpo metražo filmų režisierius. Jo debiutas didžiajame kine „Kontrolė“ pelnė įvairių apdovanojimų. Per beveik tris dešimtmečius trunkančią karjerą Corbijnas fotografavo ir kūrė vaizdo klipus „U2“, „Depeche Mode“, Nickui Cave’ui, „Nirvana“, Henry Rollinsui ir kitoms roko garsenybėms.

Aštuntajame dešimtmetyje Corbijnas buvo pagrindinis „New Musical Express“ fotografas. Jo fotografijų stilius, nespalvotos, „grūdėtos“ scenos, estrados ar kino žvaigždžių nuotraukos geriausiai perteikia 10-ojo dešimtmečio popkultūros kalbą.

Pateikiame sutrumpintą Corbijno pokalbį su žurnalistu Edwardu Lawrensonu, 2007-ųjų spalį išspausdintą žurnale „Sight&Sound“.

Ar gerai pažinojai Ianą Curtisą?

Nelabai gerai. Man jis labai patiko, bet pirmiausia buvau jo gerbėjas, o ne bičiulis. Persikėliau į Angliją tik tam, kad susitikčiau su „Joy Division“ muzikantais ir juos nufotografuočiau. Tai buvo mano svajonė. Tačiau susitikus pirmą kartą jie net nepaspaudė man rankos. Tada prastai mokėjau anglų kalbą, buvau labai nedrąsus, be to, jų akcentas neleido man suprasti, ką jie kalba. Todėl bendrauti buvo sunku. Negaliu pasakyti, kad daug kalbėjomės. Deja.

Tačiau nepaisant visko buvai tos scenos dalis. Ar tai nepridėjo emocinio intensyvumo Tavo darbui, kai kūrėte filmą?

Tikėjausi, kad tai bus labai emocingas patyrimas. Tačiau praėjo daugybė laiko. Kažkaip lengviau viską suprasti, kai žvelgi iš tolimos laiko perspektyvos. Taip pat atsitiko ir „New Order“ – jie pradėjo groti „Joy Division“ dainas tik prieš dvejus ar trejus metus. Vienoje scenoje panaudojome muziką, sukurtą žmogaus, kuris vaikystėje buvo mano draugas. Kai pasigirdo ta daina, pajutau, kaip „susileidžiu“ – sugrįžo visi jausmai iš tų laikų, kai man buvo penkiolika. Kartais gali tapti neįprastai jautrus, ypač jei filmuoji savo pirmą filmą.

Muzika sugeba pažadinti labai daug prisiminimų. Panašiai kaip vaizdai. Tavo filmas yra nespalvotas, tai primena 7-ojo dešimtmečio filmus.

Nesu matęs daug 7-ojo dešimtmečio filmų. Apskritai, kaip kinematografininkas, nesu ypač išsilavinęs. Filmas nespalvotas, nes mano su „Joy Division“ grupe susiję prisiminimai yra nespalvoti. Tik tiek. Neieškočiau tame antro dugno.

Ar būtum galėjęs sukurti tą filmą be Iano našlės Deborah Curtis prisiminimų?

Tada tai būtų buvęs kitas filmas. Mūsų požiūris į filmo kūrimą susiejo du žvilgsnius – knygoje įamžintą Deborah žvilgsnį ir mūsų tyrinėjimus, bandymus sužinoti tiesą apie Ianą. Kai rašai knygą apie vyrą, kuris turėjo romaną su kita moterimi, sunku likti objektyviai. Jau visam laikui turi išdavystės, atstūmimo pojūtį. Todėl turėjome kalbėtis apie Ianą ir su kitais žmonėmis, nors Deborah užrašai mums buvo svarbūs.

Ar iš pokalbių su kitais gimė užuojautos kupinas Annik Honore kino portretas?

Man labai patinka Annik – ji ypatinga. Paslaptinga ir susivaldanti, kai pasakoja apie save ir savo meilę Ianui. Ji nekalbėjo daug, nes nenorėjo. Tad nebuvo įmanoma išgauti jos asmeniškos versijos. Esu įsitikinęs, kad Ianas buvo ją įsimylėjęs, todėl džiaugiuosi, kad filme „Kontrolė“ pavyko ją išryškinti, suteikti šiam personažui subtilių bruožų. Geras akcentas yra ir tas, kad Ianą vaidinęs Samas Riley ir Annik suvaidinusi Alexandra Maria Lara dabar yra pora.

Man įdomu, ar atsitiktinai Annik istorijoje nesuradai dalies savęs? Kad susipažintų su „Joy Division“ muzikantais, ji atvyko iš Belgijos, tu – iš Olandijos. Europietiškos muzikos gerbėjai, atvykstantys į nešvarią 8-ojo dešimtmečio Anglijos Šiaurę. Kaip tai prisimeni, kaip tai parodei savo filme?

Esu kaimo vaikinas iš Olandijos, bet nebūčiau galėjęs gyventi kaip „Joy Division“ grupės nariai Maklesfilde. Mane tuometinėje Anglijoje patraukė skurdas, milžiniška bedarbystė ir muzika, kaip būdas jauniems žmonėms nuo visko pabėgti. Tai nelabai skyrėsi nuo mano padėties. Fotoaparatas man buvo viskas. Muzika taip pat. Niekad taip intensyviai neišgyvenau muzikos kaip tada. Ilgas kadras, kai Curtisas eina į darbą „Job Centre“, o ant jo striukės matyti didžiulis užrašas „Neapykanta“, rodo įtampą tarp su niekuo nepalyginamos anarchistiškos pankroko energijos ir monotoniškos Curtiso gyvenimo realybės. Itin stengiausi parodyti tą susidvejinimą.

Scena, kurioje matome Ianą ir Deborah pirmame „Sex Pistols“ viešame pasirodyme Mančesteryje, taip pat išlieka atmintyje. To išgyvenimo intensyvumą dar labiau paryškina publikos rodymas.

Tai labai garsus pasirodymas. Pirmiausia norėjau parodyti jo įtaką Mančesterio muzikos scenai, pačiam Curtisui. Tačiau neturėjome pinigų parodyti „Sex Pistols“, todėl parodėme koncerto publiką. Požiūris buvo kitoks – kartais esi priverstas ieškoti geriausių sprendimų. Filme yra dar viena scena, kurioje turėjome išsisukinėti. Ianas ir Deborah yra miegamajame. Jie žiūri į lietaus merkiamą miestą. Tačiau nesugebėjome gerai perteikti lietaus, jį pabrėžti, o mums to būtinai reikėjo. Paskutinę akimirką pagalvojau, kad jei ant stiklo atsirastų nupiešta plaštakė, tokia, kokią galima rasti ant paauglių langų, ji galėtų sukaupti dėmesį ties langu ir lietumi. Fotografuodamas beveik niekad neturėjau pinigų įgyvendinti kokius nors išpūstus sumanymus. Todėl tapau itin kūrybingas.

Pirmiausia esi fotografas. Ar nebijojai, kad kurdamas savo pirmą filmą stengsiesi manieringai išryškinti ypatingą aplinką labiau nei pasakojimą?

Žinojau, kad yra tokia rizika. Turėjau kelis vaizdinius, kurie man buvo labai svarbūs. Pavyzdžiui, paskutinė scena, kur Deborah yra šviesoje, o Ianas – tamsoje. Mano aparatas „DopMartin Ruhe“ gali padaryti taip, kad niekuo neišsiskiriančios akimirkos atrodys nuostabiai, bet ne taip gražiai kaip reklaminiai vaizdeliai. Norėjau, kad filme būtų poezija, bet nenorėjau jos nei pernelyg lengvos, nei pernelyg plėšrios.

Ar manai, kad dirbti su aktoriais yra sunku ir nuobodu?

Tai tarsi šuolis į tamsiausią gelmę. Tačiau iš aktorių galima tiek daug išmokti! Ypač iš Samanthos Morton, kuri suvaidino Deborah. Nuolat kartoju sau, kad jei ne ji, nebūčiau patyręs režisūros krikšto, nes ji kelia iššūkius. Todėl tapau ir geresniu kino prodiuseriu. Pakviesti pagrindiniam vaidmeniui niekam nežinomą pradedantįjį Samą Riley taip pat buvo rizikinga. Tačiau jo vaidmuo yra tobulas. Be jo šio filmo nebūtų. Viskas, į ką nereikėjo įdėti daug pinigų, iš tikrųjų yra filmo stiprybė – nespalvotas vaizdas, debiutuojantis režisierius, nežinomas aktorius pagrindiniame vaidmenyje. Jei paskaitysi recenzijas, pamatysi pats, kad būtent tai patiko labiausiai. Atbaido tik viena – kaip mažai pagalbos sulaukėme kurdami „Kontrolę“.

Dauguma filmo kūrimui panaudotų pinigų buvo Tavo nuosavi.

Todėl taip ir nervinausi! Turėjau iš anksto užmokėti už visus filmo kūrimo etapus, pirmąjį montažą dar prieš pasirašydamas kontraktą ir gaudamas finansinę paramą. Tačiau pasižiūrėjau į tai filosofiškai ir pasakiau sau, kad kai prieš daugelį metų atvykau į Angliją specialiai dėl „Joy Division“, apskritai neturėjau pinigų, buvau nuogas ir plikas. Vėliau, atvykus ir susipažinus su jais, viskas ėmė keistis. Mano gyvenimas įgijo prasmės, tempo, uždirbau vis daugiau. Dabar buvo taip pat. Jaučiau, kad viskas pasiseks, nes pasakoju apie „Joy Division“, grupę, kuri atnešė man laimę. Daugių daugiausia būčiau praradęs savo namą Anglijoje. Nors... gerai, jei menininkas investuoja į meną savo pinigus... Tačiau kitąkart taip jau nebedarysiu.

Parengė Kora Ročkienė